Judrėniškės menininkės paveiksluose – kūrybinė aistra

I. Viliutė: „Man visi gražūs žydintys medžiai. Jie ateina į mane. Tai – įkvėpimas.“

 

Kaimo menininkė, Judrėnų miestelio šviesulys Irena Viliutė sulaukė 73 pavasario. Gargždų krašto muziejuje personalinėje parodoje „Metų laikai“ eksponuojamuose paveiksluose – ne tik bundančios gamtos stebuklas, bet visų metų laikų spalvos. Tautodailininkės teptuką vedžioja įkvėpėja gamta, vis kitaip atsiverianti jos paveiksluose. „Kas į „dūšią“ ateina, ir išlieju“, – sakė menininkė.

Įkvėpėja gamta

Judrėniškė I. Viliutė dalyvavo ne vienoje rajoninėje, respublikinėje tautodailininkų parodoje, tačiau „Metų laikai“ – pirmoji personalinė paroda Gargždų krašto muziejuje. Čia nuoširdumu dvelkiantys paveikslai iš viso kūrybinio laikotarpio, juose įamžintos akimirkos iš visų metų laikų.

Šalia ramybe alsuojančio žiemos peizažo – ryškūs, gyvybe trykštantys tulpių žiedai. Visa lysvė raudonų kvepiančių tulpių pavasarį pražysta prie I. Viliutės namų. Ji dievina gėles, o labiausiai – vilkdalgius. Šie irgi visu gražumu sušilus skleidžiasi kiemelyje, o jų žydėjimą menininkė pratęsia paveiksluose. Visą žiemą tautodailininkė tapė gėles. Jos lengviau „paklūsta“ ir liejasi drobėje. Lengviau nei gamtos vaizdai. Aštuntą dešimtmetį skaičiuojanti menininkė prasitarė, jog mažėja galimybių pabūti gamtoje, pabendrauti su ja, kad perteiktų tą jausmą drobėje. „Galbūt šis paskutinis, – ištarė ji, rodydama paveikslą „Vasara“: nepajutusi, kaip drobėje atsirado „omega“ formos upelis – pranašiškas pabaigos ženklas.– Paveiksle reikia savo jausmą perteikti. Juk visi matys, kad jame kažko, paslėpto, trūksta.“

Išjausti vaizdai

Parodoje – autorės išjaustas ir drobėje meniškai įamžintas Gargždų parko vaizdas. „Per miesto šventę nutapiau“, – šypsojosi I. Viliutė. Ir pamario kraštelis, kurį atmintyje parsivežė iš plenero Pervalkoje. Išsaugojo ir senovinių šieno žaginių vaizdą. Jį parsivežė seniai, kai, jaunystėje baigusi aukštuosius mokslus ir įgijusi žemėtvarkininkės specialybę, buvo paskirta dirbti į Latviją.

Čia eksponuojami paveikslai, kurie, anot parodos kuratorės Reginos Šiurytės-Šimulienės, artimi kasdienybei: Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, Dariaus tėviškė. Meniškai užfiksuoti aplinką reprezentuojantys objektai taps istorijos dalimi.

Visgi parodos akcentas – didelio formato paveikslas „Judrėnai Dievo glėby“. „Jį tapiau į miestelį žvelgdama nuo kalnelio. Iš anapusybės – Aukščiausiojo šviesa. Manyje visada yra Dievas, visada juo pasikliauju, nors ir ne visada nueinu į bažnyčią“, – ištarė menininkė.

Kukli buitis netrukdo

R. Šiurytė-Šimulienė prisipažino seniai mąsčiusi surinkti I. Viliutės paveikslus į vieną vietą, tai yra surengti parodą. Ir susidėliojo „Metų laikai“. Pagal tematiką paveikslai nesugrupuoti, bet dėl to tik labiau į akį krentantys.

„Pavasaris prabyla spalvingais žiedais, vasara traukia žaluma, rudenį – ryškių spalvų šėlas, ramybe ir susikaupimu alsuoja balti žiemos peizažai, – kalbėjo parodos kuratorė. – Nepriklausomai nuo kintančio metų laiko paveiksluose jaučiama vidinė autorės ramybė ir darna, iš anapusybės sklindanti šviesa, paliečianti kiekvieną, pažvelgusį į kūrinį. Kuklioje menininkės buityje gimstantys paveikslai liudija kūrybinę aistrą, kuri nepaiso jokių kliūčių.“

Sulaukti įkvėpimo

I. Viliutė prisipažino, jog iš pradžių tapyba buvusi pragyvenimo šaltinis. „Sugrįžusi pas tėvus jų karšinti, nutapiau kelis paveikslus ir nuvežiau komisijai. Kas mėnesį – po 4–5 darbus. Man paaiškindavo, kas negerai. Klausydamasi pastabų, išmokau tapyti. Savamokslė esu“, – kalbėjo tautodailininkė. Ji sakė, jog būna dienų, kai nesinori tapyti, o kartais užplūsta tiek minčių ir vaizdinių, jog skuba kuo greičiau išlieti, kad anie neišnyktų. „Reikia sulaukti įkvėpimo“, – ištarė ji.

Metams bėgant, vis mažiau paveikslų. Mažiau galimybių. Ir akyse nebėra ryškumo – daktarai gydo. I. Viliutė neskaičiuoja savo paveikslų ir neįsivaizduoja, kiek parodų salių reikėtų juos išdėstyti. Tačiau patenkinta, kad Judrėnų kultūros namų darbuotoja Vilija Budvytienė jos kūrinius fotografuoja ir kaupia archyvą.

Anksčiau tautodailininkė tapiusi aliejumi, dabar – guašu, svajoja lieti akvarele.

„Mano vidinis pasaulis – paveikslai. Kaip apie vaikus galvoju: kur iškeliavo, pas ką atsidūrė“, – prisipažino I. Viliutė. Ji savo darbų parodą buvo surengusi Judrėnuose. Ne vienerius metus menininkė miestelio vaikus mokė tapybos pradmenų. Prieš kelerius metus ji tapo respublikinio konkurso „Kaimo spindulys“ laureate.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių