Kai karalius turi tik karūną

Praėjusių metų birželio mėnesį Seimas priėmė sprendimą dėl tiesioginių mero rinkimų. Viskas buvo atlikta pagal klasikinę studentišką formulę: nukėlinėji darbų padarymą iki paskutinės minutės, o tada padarai taip, kaip išeina. Nuo 2015 metų balandžio mėnesio dalyje savivaldybių turėsime merus, kurie galės išdidžiai vadinti save savivaldybės vadovais, tačiau savarankiškai negalės žengti jokio rimtesnio žingsnio.

Ar žinote, kad iki tiesioginių mero rinkimų įteisinimo mūsų parlamentas „brendo“ net 15 metų? Pirmą kartą tiesioginių merų rinkimų idėja užfiksuota dar 1999 metų Vyriausybės programoje. Vėliau buvo daug kalbų apie tai, kad to reikia, nes to nori žmonės, bet to negalime padaryti, jei nekeičiame Konstitucijos, o Konstitucijos nekeičiame todėl, kad niekada neturim Konstitucijos keitimui reikalingos daugumos, kuri gebėtų dėl šio sprendimo susitarti ir nesusipykti per tris mėnesius tarp dviejų balsavimų.

Galiausiai Konstitucija taip ir nebuvo keičiama, o piliečių norus bandoma patenkinti atlikus gudrius manevrus Vietos savivaldos įstatyme. Tie manevrai lyg ir sustiprina mero galias, palyginti su prieš tai buvusia situacija, bet nepažeidžia Konstitucijos nuostatos apie tai, kad svarbiausia savivaldybės institucija yra savivaldybės taryba. Kaip liaudis sako: ir vilkas sotus, ir avis sveika. Jei ne vienas „bet“: bet tik tuo atveju, jei ir meras, ir tarybos dauguma sėdi vienoje valtyje. T. y. karalius turi valdžią tol, kol yra kariauna, kai kariaunos nėra – karaliui lieka tik karūna.

Savivaldybės tarybai liko patys svarbiausi įgaliojimai. Meras galės daryti įtaką mero pavaduotojų ir administracijos direktoriaus bei jo pavaduotojų skyrimui tik teikdamas kandidatūras. T. y. šiuo atveju meras galės nebent derėtis su tarybos dauguma, kas galėtų šias svarbias pozicijas užimti. Galutinį sprendimą priims taryba.

Nė vienas meras be tarybos pritarimo negalės įgyvendinti nė vieno savo programos punkto. Dėl labai paprastos priežasties – neturės tam skirtų lėšų, nes taryba tvirtins biudžetą. Taip pat taryba spręs ir dėl mero fondo sudarymo, mero fondo dydžio, naudojimo ir atsiskaitymo tvarkos.

Prie rimtesnių savarankiškų mero įgaliojimų galima priskirti nebent mero galimybę skirti į pareigas ir iš jų atleisti savivaldybės biudžetinių ir viešųjų (kai pastarųjų savininkė yra savivaldybė) įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas, vadovus. Tiesa, visa tai daryti bus galima tik Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pastarąjį pusmetį politinės partijos ir didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių darė viską, kad kuo daugiau piliečių praėjus pusmečiui po rinkimų būtų nusivylę, t. y. beveik visą dėmesį sutelkė būtent į mero rinkimus. Vien ko verta Vilniaus miesto mero rinkimų epopėja su atsirandančiais ir dingstančiais kandidatais, su konkurentų „ardomąja veikla“ ir t. t., ir pan. Net ir vietos žiniasklaida, pavyzdžiui, Klaipėdos rajone tiek laik­raštis „Banga“, tiek naujienų portalas „Mano Gargždai“ pirmiausia nukreipė dėmesį į tai, kas pretenduoja dalyvauti mero rinkimuose. Taip piliečių lūkesčiai dėl to, kad meras bus tas, kuris galės daryti esmines permainas savivaldybėje, dar labiau auginami. Kas bus, kai tie lūkesčiai nebus patenkinti, o meras ir tarybos dauguma paskęs ginčuose, ką daryti? Kas bus, kai piliečiai sužinos, kad jų išrinktas meras turi tik karūną?

Remigijus RIEKAŠIUS