Kaip pagauti laimės paukštę?
Vienas garbaus amžiaus gargždiškis socialiniuose tinkluose be atvangos lieja pagiežą: supuvusi Lietuvos valdžia, sukti politikai, žmones plėšiantys bankai, niekam tikusi šalis, amerikiečiai blogi, rusai geri… Tyčiojasi iš savo valstybės, net seilės tykšta. Kyla įtarimas, kad už Lietuvos juodinimą šis ponas iš kai ko gauna auksinių monetų, nes panašu, jog auksą labiau mėgsta nei popierinius pinigus, kuriuos esą lyg kokia žiurkė „ėda“ infliacija. O gal taip nėra, tiesiog žmogelis labai piktas ir… nelaimingas. Nors turi šeimą, verslą, kurį sėkmingai vysto tokioje „blogoje“ Lietuvoje. Arba tiesiog yra tokia žmonių „veislė“, kuriems nors rožėmis kelią išklok ir kas savaitę loterijos laimėjimus organizuok, kad nieko netrūktų, bet vis vien viskas negerai: saulė per ryški, o žolė ne tokia žalia.
Tad tenka patirti vos ne kultūrinį šoką, kai praėjusią savaitę lankydamiesi Danijoje pajūrio žurnalistai iš gido dano bandome išgauti bent vieną problemą, išgirsti ką nors blogo apie šią šalį. „Negi negirdėjote, kad mes laimingiausia tauta pasaulyje. Mes tikrai laimingi, visko užtenka, ir dėl savo ateities esame visiškai ramūs“, – tikina gidas. Kai kurie mano bendrakeleiviai nerimsta: „Matyt, gidams uždrausta blogai kalbėti apie savo šalį, kad nieko mums nesako“. Kiti gi juokiamės, čia gi demokratinė šalis, žodžio ir spaudos laisvė, kas ką gali uždrausti. Aišku, ir tobulojoje Danijoje yra sudėtingų problemų, tačiau niekada nepuolama kuo nors skųstis, ypač svetimšaliams. Tai laikoma žemu lygiu, prastu skoniu menkinti, su purvais maišyti savo tėvynę, nes pirmiausia išsipurvini pats. Danai savo šalį garbina, ir turi už ką. Taip pat ir mūsų Baltijos jūros kaimynai švedai. Štai dar vaikystėje su mama į Švediją išvykusi lietuvaitė Monika teigia, kad labiausiai čia imponuoja socialinė sistema – ištikus bėdai, vienas neliksi. Pašalpos, išmokos, pensijos irgi nežlugdo žmogiškojo orumo. Pajamos didelės, tačiau ir mokesčių našta sunki – tenka atiduoti valstybei pusę uždirbto atlygio.
Tačiau tiek danai, tiek švedai sako, jog ne piniguose laimė. Nedideliuose provincijos miesteliuose danai gyvena kukliai: paprastai rengiasi, neturi nei prabangių mašinų, nei namų. Tas skandinaviškas santūrumas šviečia iš tolo. Tačiau žmonės labai malonūs, mandagūs, besišypsantys. Štai vaizdelis miestelio kavinėje: privažiuoja socialinis taksi – mikroautobusas, kurio vairuotojas gražiai sukilnoja savo garbaus amžiaus klientus į mašiną. Jie čia buvo atvežti išgerti kavos ar alaus bokalą, pabendrauti miesto šurmulyje ir pabūti „kaip visi“. Senukai visi laimingi, nes „nenurašyti“ tarp keturių sienų.
Įstabiame miestelyje prie jūros nustebino vikingų centras tarsi mūsų Rumšiškės. Lyg laiko mašina patenki 1000 metų atgal: velėna apaugusiais stogais nameliai, besiganantys gyvuliai, čirškinamo maisto kvapas, laivadirbio įrankių garsai… Laimės pojūtis čia ypač ryškus. Vikingų centre vasarą be atlygio savanoriaujama net šeimomis. „Vikingai“ nesėdi be darbo, jie čia išties gyvena ir daug dirba: ruošia valgį, prižiūri gyvulius, daržus, užsiima senaisiais amatais, skaptuoja valtis ir net stato šventyklą. Pakalbinti šypsosi, jie čia laimingi! Tame pačiame danų mieste pritrenkia ir bažnyčia – jos altoriaus sienos ir lubos ištapytos mozaikiniais „pikasiškais“ paveikslais, nė iš tolo nepanašiais į įprastus šventus atvaizdus. Supermoderni tapyba iš pradžių sukrėtė ir danus, tačiau po ilgų diskusijų dailininkas į bažnyčią buvo įsileistas. Tai sukėlė šiuolaikiško meno proveržį ir kituose Danijos maldos namuose, jie atsinaujino, ir kartu pagausėjo parapijiečių gretos. Eina danai į tą bažnyčią ir neatsidžiaugia – drąsa, naujovės suteikia polėkio ir laimės jausmą.
Psichologai teigia, jog laimė ateina tada, kai nustojame kažko laukti bei tikėtis ir pradedame gyventi šia diena – džiaugiamės tuo, kuo esame, nesikrimsdami dėl to, kuo turėtume būti ar kur norėtume atsidurti. Taip, danai su švedais gyvena tikrai gerai, tačiau ten irgi ant medžių laimė neauga. Visur žmonės įdeda daug pastangų, kabinasi į gyvenimą. Jei mūsų emigrantai tiek dirbtų pas mus, kiek užsieniuose, ne ką prasčiau gyventų ir čia. Gal ir mums pagaliau nebereikia burbėti, amžinai lyginti kainas čia ir ten, ir kokie mes nelaimingi, kas mūsų laukia senatvėje, nes jau gėda to klausytis. Kas kitas pakeis situaciją Lietuvoje, jei ne patys? Ir visų pirma laimės geriausia ieškoti savo namuose, kur ji dažniausiai ir laukia mūsų.
