Kam apsimoka nedirbti?

Tik įsibėgėjus kovui sunkiai besiverčiantys rajono gyventojai šiemet pirmą kartą sulaukė nemokamų maisto paketų. Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšomis finansuojamą paramą gali gauti tie, kurių pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 183 eurų į rankas, be to, socialiai remtini asmenys ir tie, kurie gauna socialinę paramą mokykloje.

Bet ar kaimo žmonės jaučia stygių, jeigu neskuba į seniūnijas atsiimti nemokamo maisto davinio? Girdi, neverta kulniuoti dėl dviejų produktų – kiaulienos konservų ir sausų pusryčių. Pasiimsią kitą mėnesį, kai duos daugiau produktų.

Savanoriaujantys – maisto produktus dalijantys socialiniai darbuotojai ne vieno gavėjo balse girdėjo nepasitenkinimo gaidelę. Tačiau apie emocinius protrūkius mūsų seniūnijose neteko girdėti.

O štai vienoje televizijos laidoje parodytas reportažas iš kito šalies regiono turėjo papiktinti ne vieną žiūrovą. „Turiu didelį šunį, tai kiaulienos konservus ir sausus pusryčius jam sušersiu“, – nė kiek nesivaržydamas dėstė padoriai atrodantis vyriškis. Energinga pusamžė moteriškė, į krepšį įsimetusi maisto davinį, drožė, jog kaimui nieko neduoda. O kodėl turi duoti? Duoti reikia meškerę, kad susigautum žuvį. Ši parama labiausiai reikalinga socialiai pažeidžiamiems žmonėms – neįgaliesiems, pensininkams, vargingai gyvenančioms šeimoms, auginančioms vaikus. Argi pajėgus žmogus, gyvenantis kaime, negali užsiauginti burokėlių, agurkų, pupelių? Šių konservuotų daržovių šiemet bus nemokamame maisto produktų krepšelyje vargstantiesiems.

Pasak vienoje seniūnijoje dirbančios socialinės darbuotojos, neturtingumas ir tinginystė labai skiriasi. Socialinės pašalpos išlepino tinginius – nebenori dirbti. Kai kuriems žmonėms nebeliko noro, motyvacijos patiems stengtis dėl savo gyvenimo ir gerovės. Neapsimoka už minimalią algą važiuoti dirbti, neapsimoka susikasti lysvę ir užsiauginti daržovių, neapsimoka auginti gyvulį. Labiausiai apsimoka nedirbti. Yra ir tokių, kurie nenori net visuomenei naudingo darbo už pašalpą atidirbti. Nustatyta, jog piniginės išmokos neskatina žmogaus ieškoti darbo.

„Bangos“ skaitytoja iš atokios seniūnijos pasakojo, jog vasarą vargstančiai šeimai siūlė daržovių, kad pasiruoštų atsargų žiemai, bet neėmė – reikės padirbėti… Kodėl vieni augina gyvulius, paukščius, daržoves ir džiaugiasi susikurta gerove, o kiti laukia pašalpų, nemokamų miltų, aliejaus ir keiksnoja valdžią, kad per mažai, kad per vėlai? Žinoma, ir darbštiesiems pinigais nelyja – kaime pajamos mažos, tačiau tie, kurie stengiasi, neblogai išsilaiko patys.

Vienoje televizijos laidoje filosofas profesorius A. Šliogeris prisipažino: „Man poezija – kai tėvas įsmeigė į juodą durpingą žemę šakes, pavertė ir iš ten išniro nuoga bulvė.“ Metaforiškai reiškia, kad dirbdami visada pasiekiame tai, ko norime.

Užimtumo tarnybos duomenimis, vasario 1 d. šalyje buvo registruota 159,6 tūkst. darbo neturinčių asmenų. Iš jų 43 proc., didžiausia dalis, ieškojo nekvalifikuoto darbo, 34 proc. – kvalifikuoti darbininkai, 23 proc. – specialistai. Beje, neturintys darbo asmenys sudarė 9,2 proc. mūsų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Darbdaviai skundžiasi nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliumi ir kvalifikuotos trūkumu.

Taigi bedarbių yra, bet nėra ko priimti į darbą.

Socialinės politikos analitikai susirūpinę, jog modernėjančioje visuomenėje formuojasi žemo išsilavinimo žmonių grupė, kuriai didelė rizika atsidurti nepritekliuje. Tai jauni ir darbingi žmonės, kurie baigė pagrindinę ar vidurinę mokyklą, o gal tik kelias klases, ir nesistengia įgyti kvalifikacijos. O tai nulemia ir jų vaikų skurdą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių