Karštakošiški sprendimai atsiliepė ginklams žvangant

Šalies spaudoje pasirodė straipsniai, esą moksleiviams gali tekti ruoštis karui. Ši žinia man priminė daugiau kaip prieš dvidešimt metų vykusį Švietimo ir kultūros ministerijos kolegijos posėdį, kuriam pirmininkavo naujai paskirtas ministras Darius Kuolys.

Minėtas ministras neturėjo jokios pedagoginės praktikos ir gyvenimo patirties, tačiau jam teko didelis vaidmuo priimti svarbius sprendimus. Tame kolegijos posėdyje buvo patvirtintas nutarimas, jog šalies mokyklose panaikinamas karinis parengimas. Pamenu, kad ir aš pats, ir kiti patyrę šalies švietimo vadovai suabejojome jauno ministro siūlymu. Žinojome, kaip sunkiai kurta šio dalyko materialinė bazė. Be to, prityrę kariniai vadovai gebėjo moksleivius sudominti karybos mokslu, išmokydavo per kelias sekundes išardyti ir sudėti ginklus. Mokiniai noriai mokėsi taikliai šaudyti, drausmingai žygiuoti rikiuotėje, būti gyvenime pasitempę.

– Gerbiamieji vedėjai, mes ne militaristai, mes nesiruošiame kariauti, mokyklos vaidmuo kitas, – posėdyje kaip kirviu nukirto jaunasis ministras, leng­vai prisiėmęs visažinio aureolę. Tada mes, vedėjai, supratome, jog ambicingas ministras žino tik tiek, kad privalo seną tvarką be gailesčio griauti. Kitaip gi nepasižymėsi! Nepaklausė prityrusių specialistų tada jaunas žmogus. Galbūt be blogų ketinimų priskaldė malkų, kurių užteko visam dvidešimtmečiui.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas dabar spaudoje rašo, jog reikia pradėti moksleivius ruošti karui dėl jų pačių saugumo. Anot jo, vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai nėra apmokyti, kaip elgtis karinio konflikto metu. Ar ne per vėlai prabudome, kai Lietuvos pašonėje žvanga Rusijos ginklai? Bėda akivaizdi. Jei jaunas žmogus neturi supratimo, kaip naudotis ginklu, nemokės gintis ir taps patrankų mėsa. Ką turime daryti? Neliko laiko diskutuoti – reikia padėtį kuo skubiausiai taisyti.

Deja, šis pavyzdys mus moko, kad ne visada atėjęs į valdžią jaunimas viską sklandžiai ir stebuklingai išspręs. Griauti proto nereikia, ir, anot didžiojo čekų pedagogo Amoso Komenskio, galima seno sodo obelis išpjauti, bet be jaunai pasodintų obelaičių tektų laukti ilgokai naujojo derliaus. Taip ir visuomenės gyvenime – šalia prityrusiųjų tegu jaunimas kantriai mokosi vadybinio meno.

Albinas KLIZAS

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių