Katalikiško tikėjimo stiprybės ženklai

Klaipėdos rajono delegacija neša Baltijos kelio 25-mečio atminimui skirtą kryžių į Kryžių kalną.

 

Rudens žvarbai nubarsčius medžių lapus ir artėjant Vėlinėms, kiekvieną iš mūsų vingiuoti takai ir keleliai parveda į gimtuosius namus, prie tėvų ir senolių kapų.

Mirties šešėlis slegiančiai įrėmina žmogaus gyvenimą, tad, pasinėrę katalikiškose maldose ir giesmėse, pamėginkim nutrinti tas ribas ir tikėkim, kad trumpas žmogaus buvimas žemėje pailgėja iki begalybės…

Lietuvių raštijos pradininkas Mikalojus Daukša savo „Postilėje“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos.“ Šįkart mintys krypsta į katalikų pamaldumo tradicijas ir praktiką – sakrališkąsias apeigas Kryžių kalne, Žemaičių Kalvarijos atlaidus, šermeninių Kalvarijos kalnų giedojimą Žemaičiuose. Maldos ir giesmės leidžia mums susikaupti, mąstyti apie amžinybę, žemai nusilenkti pėdsakus paliekančiam laikui, jose nėra perdėto.

Esame didesni ar mažesni piligrimai. Vargu šiandien sutiktume vyresnio amžiaus žmogų ir nemažą būrį jaunimo, juo labiau žemaičius, kurie nebūtų aplankę Žemaičių Kalvarijos ar Kryžių kalno. Kryžiaus nešimas, statymas, maldinga kelionė, atlaidų šventimas, Kristaus kančių kelio stočių apvaikščiojimas – pagrindiniai papročiai, kurių per šimtus metų laikomasi katalikiškoje Lietuvoje.

Kryžių kalno vaizdas.Minint Baltijos kelio 25-metį Klaipėdos rajono delegacija pakeliui į Baltijos kelio sąšaukos renginius Kryžių kalne pastatė šiai sukakčiai paminėti skirtą kryžių pagal visas katalikiškąsias apeigas: nuo sustojimo vietos iki paties Kryžių kalno eisena gražiai išsirikiavo, vėjyje plazdėjo Gargždų miesto ir valstybinės Baltijos šalių vėliavos. Žmonės paskui kryžių ėjo giedodami giesmes ir kalbėdami maldas. Kryžių kalne nuo Atgimimo pradžios jau kelios dešimtys rajono įstaigų, bendruomenių ir organizacijų, šeimų ir pavienių asmenų įvairioms intencijoms statytų kryžių ir kryželių. Toje gausoje vargu kitąkart juos beaptiktume.

Spalis – tylaus susikaupimo mėnuo. Žemaičiuose tebėra gyvi šermeniniai Kalvarijos kalnai – savitos maldos ir giesmės, kokių nerasi kitose pasaulio šalyse ir kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Tebegrojama pučiamaisiais ir liaudies muzikos instrumentais. Į jų gretas įsilieja vis daugiau talentingo jaunimo.

Dažnai girdėti nusiskundimų, jog šiandieninės kartos nebemoka giesmių, nors ir labai to norėtų. Dėl to nereikėtų nerimauti, nes viena po kitos pasirodė monografijos apie katalikų pamaldumo tradicijas ir praktiką, jos svarbiausias vietas Žemaitijoje. Šiomis dienomis galima atsiversti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus Alfonso Motuzos sudarytus ir išleistus rinkinius: „Kryžių kalno maldynas ir giesmynas“, „Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos kalnai“, „Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno maldynas ir giesmynas“. Pastarasis rinkinys skirtas kunigo R. Mikutavičiaus atminimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių