Keisti pasaulį gargždiškė pradėjo nuo savęs
Kelionės po Indoneziją vainikavimas Marriot viešbutyje, Surabaja mieste.
„Man patinka ryšys su kitomis kultūromis, bet gyventi noriu Lietuvoje“, – sako gargždiškė Viktorija Šlykova, šią vasarą grįžusi namo po penkerių metų darbo ir studijų Anglijoje. Ji džiaugiasi įgyta patirtimi, pasikeitusiu požiūriu į gyvenimą, noru tobulėti ir neiti lengviausiu keliu. Ekologiją skatinanti mergina, kuri kartais pavadinama keistuole, įsitikinusi, kad pasaulis pamažu keisis, jei keisimės patys.
Sprendimą lėmė meilė
Nemokamos teisės studijos Vytauto Didžiojo universitete, bendrabutis, gyvenimas Kaune buvo viskas, apie ką drįso svajoti sėkmingai abitūros egzaminus Gargždų „Minijos“ vidurinėje mokykloje (dabar progimnazija – aut. pastaba) prieš septynerius metus išlaikiusi Viktorija. Tačiau iki studijų pradžios likus dviem savaitėms ji sutiko mylimąjį. „Viskas apsivertė. Studijavau, savaitgaliais grįždavau namo, bendravome. O po metų, vasarą, abu išvažiavome į Lesterį. Apsistojome pas mano vaikino pusseserę, radome darbą drabužių sandėliuose“, – tokia buvo dviejų jaunų žmonių ieškojimų pradžia. Po pusantro mėnesio Viktorija nusprendė važiuoti namo, dar pasidžiaugti vasara, o rudenį grįžti į universitetą. Draugas išvažiavo į Londoną pas pusbrolį, ten susirado darbą.
Viktorija prisipažįsta, kad antrais jų draugystės metais motyvacijos studijuoti buvo vis mažiau. Su vaikinu susitikdavo kas tris mėnesius, o vasarą išvyko į Londoną. Darbą rado tik po mėnesio, kankino mintys apie studijas, o po ilgų svarstymų mergina ryžosi akademinėms atostogoms, kad galėtų būti su mylimuoju.
Viktorijos draugas Londone dirbo mėsininku, ji restorane padavėja. Mergina sako nepastebėjusi, kaip greit prabėgo metai ir reikėjo grįžti į Vilnių tęsti studijas. „Teisę rinkausi todėl, kad esu teisybės ieškotoja, o viena studentė, atlikusi praktiką, papasakojo, kaip yra paperkami teisėjai. Ji pasakojo apie tai taip paprastai, lengvai… Tada paklausiau savęs, ką aš čia veikiu. Mečiau mokslus, nebelaikiau egzaminų, nors įstojusi į valstybės finansuojamą vietą ir turėjau sumokėti už nutrauktas studijas“, – savo sprendimą prisiminė Viktorija. Lietuvoje ji neužsibuvo – išvažiavo pas mylimąjį į Londoną. Įsidarbino restorane, kuriame jau buvo dirbusi, bet nenorėjo būti metusi mokslus juodadarbė emigrantė. „Norėjau imtis naujos srities – sveikos mitybos, tačiau nebuvau laikiusi nei biologijos, nei chemijos egzaminų. Man labai patiko geografija, už valstybinį egzaminą gavau gerą įvertinimą, tad pasirinkau turizmo ir verslo studijas. Patiko ne viskas, bet patirtis buvo didžiulė, studijų kokybė puiki“, – pasakojo mergina, neišsigandusi sunkumų, nes ir toliau dirbo 40–45 val. per savaitę. Trejų metų studijos Vestminsterio universitete jai nieko nekainavo, bet, kol gavo finansavimą, sugaišo daug laiko ir patyrė streso. „Tačiau kiek išmokau! Supratau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Įgijau tokios motyvacijos! Pradėjau kitaip žvelgti į gyvenimą. Mano sielos amžius tikrai yra didesnis už biologinį. Po 5 metų Anglijoje jaučiuosi labai subrendusi“, – gerą nuotaiką spinduliuoja Viktorija.
Dėmesys ekologijai
Turizmo studijas baigusi ir birželio pabaigoje į Gargždus sugrįžusi Viktorija sako, kad visada žinojo, jog Anglijoje nepasiliks, nors jai patikęs kultūrų katilas. Vis dėlto jame prisipažįsta neradusi sielos draugų, su savo mąstymu Londone nepritapusi: „Esu keista, tokia visada buvau. Bandžiau būti „kaip visi“ – nepavyko. Man vis kažko negana, nesijaučiu „užpildyta“, vis kažko trūksta. Nežinau, kaip kiti susiranda daug draugų, su kuriais nuolat vaikšto, leidžia laisvalaikį. Kiekvieną savaitgalį pavydėdavau kompanijoms, šventusioms restorane, kuriame dirbau: kada aš pradėsiu džiaugtis gyvenimu? Nusibodo kitiems patarnauti ir žiūrėti, kaip jie linksminasi.“
Viktorija nežino, ar pritaps ir Lietuvoje, tačiau turi tikslą. Mergina aistringai domisi ekologija, klimato kaita, „Zero waste“ (liet. beatliekiu) judėjimu, stengiasi keisti aplinkinių mąstymą. Pradėti, pasak jos, reikia nuo savęs, nelaukti valdžios sprendimų, pavyzdžiui, dėl plastiko. „Eidama į Cepelinų šventę Minijos slėnyje pasiėmiau savo indelį, šakutę, nes žinojau, kad cepelinai bus dedami į plastikinius vienkartinius indus. Nuolat nešiojuosi metalinę gertuvę. Tokią pat nupirkau ir sūnėnui, ir močiutei“, – pasakoja gargždiškė. Ji įsigijo bambukinį dantų šepetuką, iš sodos, pipirmėčių eterinio ir kokosų aliejų pradėjo gamintis dantų pastą, iš sodos ir medaus – prausiklį. Kad nenaudotų pirkiniams plastikinių maišelių, prisiuvo medžiaginių ir draugams.
„Mane kartais bando patraukti per dantį, bet aš nepasiduodu. Man patinka daryti tai, ko kiti nedaro. Tapau kategoriška dėl plastiko naudojimo. Pradėk keistis pats, ir aplinkiniai pasikeis, o jei pasiduosi, vadinasi, tiek ir tenorėjai“, – savo požiūrį dėsto Viktorija, vienus stebinanti, kitus žavinti ir tuo, kad nevartoja alkoholio.
Nenori lengviausio kelio
Iki išvykimo į Angliją Viktorija kasmet dalyvavo akcijoje „Darom“. Tačiau dabar tai tapo gyvenimo būdu. Laimėjusi dviratį ji pradėjo važinėtis prie Gargždų karjerų. Pamačiusi įvairiausių šiukšlių, vieną kartą Viktorija jas rinko net dvi dienas, vežė maišus į miestą ir čia išrūšiavo į konteinerius. „Jei kas būtų matęs, kaip renku, kad ir ką būtų sakęs, manęs nebūtų sutrikdęs. Tai nėra gėda, atvirkščiai, tu susitvarkai savo kiemą. Kažkas yra pasakęs, jog šiukšlės ne mano, bet planeta mano. Aš taip ir galvoju. Juk svarbu, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai“, – šypsosi Viktorija, džiaugdamasi pokyčiais ekologijos srityje Lietuvoje.
Paskutiniais studijų metais ji gilinosi į atsakingą turizmą, jo vystymą. „Kur leidžiame pinigus, tą ir skatiname“, – įsitikinusi Viktorija, aplankiusi ne vieną pasaulio šalį. Kadangi Vestminsterio universitetas bendradarbiavo su Džakartos Pankasilos universitetu, antraisiais studijų metais ji buvo tarp 20 studentų, vykusių į Indoneziją, į Javos salą, Bromo nacionalinį parką. „Gyvenome pas vietinius. Susipažinome su jų tradicijomis, žemdirbyste, kaip vysto atsakingą turizmą. Bendravome su studentais iš Džakartos“, – vardijo Viktorija, kuri iki šiol šiurpsta prisiminusi, ką pamatė su kitais studentais užkopusi į ugnikalnį ir pažiūrėjusi į jo kraterį. Nors aplinkui buvę švaru, krateryje – „atsakingų“ turistų paliktos šiukšlės.
„Vietiniai žmonės nesugeba suvokti, kad turistai, kurie jiems moka pinigus, teršia jų žemę. Daugelis besivystančių šalių kenčia nuo šiukšlių, kuriomis jose atsikrato išsivysčiusios šalys, nebesugebančios spręsti šios globalinės problemos. Balyje daug užsienio investuotojų, kurie nepaiso ekologijos. Vietiniams jau trūksta geriamojo vandens, tačiau ne turistams viešbučiuose“, – piktinosi Viktorija.
Norinti dirbti aplinkosaugos ar aplinkotvarkos srityje Viktorija galvoja apie magistrantūros studijas Vilniaus universitete, bet dar negavo diplomo iš Londono. „Nežinau, ar tai ženklas, kad man nereikia šių studijų, kad ekologija liks pomėgis, o gal po metų vis dėlto studijuosiu, – svarsto filosofiškai nusiteikusi Viktorija. – Žmonės dažnai renkasi lengviausią kelią. Aš renkuosi kitą – ne tokį tiesų, bet manau, kad juo eidama išmoksiu daugiau. Aš nenoriu lengviausio kelio. Aš nenoriu būti niekuo kitu, tik savimi.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
