Knygų metai
Nenumaldomai artėjant jubiliejinei, net 20-ajai Knygų mugei bei vykstant Metų knygos rinkimams, norom nenorom mintys ima suktis apie literatūrą. Ir čia galvon ateina Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaro Yuvalio Noah Harari knygoje „Sapiens“, beje, tapusioje pasauliniu bestseleriu, skelbiama statistika, jog šiandien pasaulyje daugiau žmonių miršta nuo persivalgymo ir nutukimo, nei nuo bado. Įdomu, o nuo persiskaitymo įmanoma numirti? Sakyčiau, beveik taip. Populiariosios literatūros persiskaitymas taip pat nemenkai kenkia sveikatai.
Tiek, kiek yra neįkainojamos, išliekamąją vertę turinčios ir privalomos perskaityti literatūros, lygiai tiek pat yra šlamšto. Dar niekada nebuvo taip paprasta tapti rašytoju, nors, geriau pagalvojus, ar žmogus, parašęs knygą, jau yra rašytojas? Greičiau tai autorius arba žmogus, parašęs knygą. Tokie yra sporto treneriai, makiažo žinovės, ryškesni visuomenės veikėjai, nuomonės formuotojai. Nebūtų čia didelės bėdos, bet leidyklos taip neriasi iš kailio dėl tokių knygų populiarinimo ir perkamumo, visais būdais stengiasi nupirkti žinomus žmones ir jų dėka gerai pasipelnyti, kad gerbiamam Sigitui Parulskiui, ko gero, teks dar kartą keisti kūrybos žanrą norint likti rinkoje. O žmogus jau ir prozos, ir poezijos, pjesių ir net romanų prirašęs, kad tik kiekvieno skoniui.
Viena iš šį mėnesį vyksiančios Vilniaus knygų mugės forumo temų – „Negrožinės literatūros suklestėjimas: ką ir kodėl skaitome?“ Nežinau, ką skaito kiti, viliuosi sužinoti forumo diskusijose, tačiau pačiai buvo toks etapas, kuomet ne juokais buvau įnikusi į populiariąją psichologiją: „Kaip pasiekti nepasiekiamą“, „Tapk geriausiu tarp geriausių“, „Geriausio vadovo vadovas“ ir taip be galo, be krašto… Iš esmės šis žanras nėra prastas, priešingai, yra tokių knygų, kurios vertos namų bibliotekos. Prastai yra dėl ko kito. Perdėta motyvacija, svaiginančios sėkmės istorijos, retorika, skelbianti, kad šios knygos iš esmės pakeis tavo gyvenimą. Visa tai ilgainiui tik susuka smegenis. Primygtinis skatinimas nuolat būti pozityviam ir užprogramuotam sėkmei bei pergalėms taip pat ima varginti. Kitas šalutinis tokios literatūros persiskaitymo poveikis – svaičiojimas. Prisiskaitau, kaip J. K. Rowling rašyti „Harį Poterį“ pradėjo ant vienkartinių nosinaičių kažkokioje užkampio kavinėje, ar kaip Stevas Jobsas savo karjerą pradėjo kiemo garaže, ir ima rodytis, kad viskas gyvenime taip nesudėtinga, kad užtenka turėti idėją, ryte išlipti iš lovos, o visa kita susiklostys savaime. Galbūt šių žmonių sėkmės istorijos tikros, galbūt tikrai viskas prasidėjo nuo servetėlių ir garažo, tačiau norint, kad tai taptų pasauline sėkme, reikia įdėti milžiniškų pastangų, turėti nesibaigiančios kantrybės, valios ir užsispyrimo, kartais rizikuoti visu savo gyvenimu, būti pasiruošus pralaimėjimui. Ir nepamiršti tinkamo žvaigždžių išsidėstymo imantis kažko naujo. O šie dalykai motyvuojamojo pobūdžio knygose lieka kažin kur tarp eilučių, na, lyg ir pats turėtum susiprasti…
Pats svarbiausias dalykas renkantis ir skaitant literatūrą – išrankumas ir asmeninė, ne masinė nuomonė. Jeigu norisi kitos nuomonės – tai galėtų būti pripažintų kritikų, jie tikrai žino, ką ir apie ką kalba. O labiausiai skatinu tiesiog skaityti ir patirti malonumą. Juk ne be reikalo šie metai jau 14-ąjį kartą yra ne tik visokių gyvulių, bet ir Knygų metai.
Viktorija JUČINSKYTĖ
Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė
