Koks buvo Ievos Simonaitytės ryšys su liuteronų tikėjimu ir bažnyčia
Šią ketaus lentelę ant Vanagų bažnyčios sienos Simonaitytė laikė itin svarbia, nes ji didžiavosi gražuole bažnyčia-architektūros paminklu.
Eva buvo pakrikštyta Priekulės liuteronų bažnyčioje. Prie altoriaus ji atėjo pati savo kojomis. Ją krikštijo Priekulės kunigas Endriulaitis, kuris rašė giesmes. Jis buvo parašęs ir vieną romaną apie meilę. Jis vadinosi „Laima rief“, o išvertus į lietuvių kalbą – „Laima šaukia“. Nedaug kas jį yra skaitęs, nors jis ramiai guli Priekulės gimnazijos muziejuje ir laukia skaitytojų jau daug metų…
Kiek Ėvikė prisiminė, jų namuose kiekvieną vakarą buvo giedama. Prieš kiekvieną valgį Dievas buvo kviečiamas prie stalo kaip brangiausias svečias, o po valgio buvo dėkojama už brangias dovanas, kurios palaikė gyvybę.
Įžengus į tryliktuosius metus, Ėvikė buvo nuvesta pas kunigą Emilį Bleiveisą, idant pasiruoštų Įžegnojimui, po kurio taps pilnateisiu Vanagų parapijos sąnarėliu ir liks juo iki mirties. Susitikimas su kunigu humanistu Emiliu Bleiveisu buvo lemtingas, nulėmęs jos gyvenimo kryptį. Kunigas atkreipė dėmesį į išmintingai mąstančią mergaitę apie Dievą ir apsisprendė jai pagelbėti išbristi iš „ubagystės“ ir „beraštystės“, nors pats jau sirgo tuberkulioze. Angerburge laiks nuo laiko auklėtoja užklausdavo Evos, ar ji jau suradusi savo Dievą. Eva niekaip nesugebėjo atsakyti į šį klausimą. Dievas yra jos širdyje nuo to laiko, kai ji susivokė esanti. Grįžusi iš Angerburgo, septyniolikmetė Eva savo patrono kunigo Emilio Bleiveiso neberado. Jis, pakeitęs adresą, ilsėjosi prie Vyžių bažnyčios.
Tačiau savo patrono Ieva Simonaitytė neužmiršo. Ji pasirūpino, kad jo palaikai iš Vyžių būtų pargabenti į Vanagų kapinaites. Perlaidojimas vyko 1974 metų rudenį. Skambant Vanagų bažnyčios varpams, atvyko Simonaitytė. Po kunigo pamokslo Ieva Simonaitytė pasakė trumpą kalbą, pabrėždama Bleiveiso reikšmę jos likimui: „Jei nebūtų Bleiveiso, nebūtų ir manęs.“ Ir kaip didelio dėkingumo ženklą padėjo rožių puokštę ant šviežiai supilto kapo, kurio galvūgalyje buvo paminklas, skirtas Bleiveiso atminimui.
Klaipėdoje santykiai su Jono bažnyčia, kaip ir su sakytojais, kurie ją surinkimo metu buvo viešai pašiepę, komplikavosi. Liuteronai, priklausantys tam tikrai parapijai, privalo mokėti metinį mokestį. Kai Simonaitytė gyvendama Klaipėdoje buvo priskirta prie Jono bažnyčios ir atsisakė mokėti metinį mokestį, nuo bažnyčios ji buvo atskirta arba, kitaip sakant, iš Klaipėdos Jono bažnyčios parapijos išmesta. Ji to ir nesigailėjo, nes Jono bažnyčios kunigas Teodoras Zasas greitu laiku taps Klaipėdos krašto nacionalsocialistų vadu, prieš kurį ir Neumaną ji turės liudyti Neumano-Zaso byloje Kaune. Tą ji ne kartą pabrėždavo tarybinei valdžiai, jei toks reikalas iškildavo.
Vanagų bažnyčia, kurią pasistatė Vanagų parapijos žmonės, kur skambėjo jos motinos balsas, kur kunigas Emilis Bleiveisas jai, likimo nuskriaustai mergaitei, parodė savo širdį, buvo jos mylimiausia. Apie ją Simonaitytė rašo savo „Aukštujų Šimonių likimo“ įvade. O laiške kunigui Mikui Preikšaičiui ji rašo: „Aukštujų bažnyčia mano. Iš pačios bažnyčios mane, savo laiku, išvarė Sprogys (kaip kadaise iš surinkimo Sunius). O bažnyčia vis dėlto mano. Jos 
niekas nenuvers. Bleiveiso pasodintus medelius – niekas neišraus. Bleiveisas ir bažnytėlė jau įamžinti.“ Tai buvo parašyta, kai ant bažnyčios sienos buvo pakabinta ketinė lenta, kad ši bažnyčia yra architektūros paminklas.
Domo Kauno knygoje „Aš esu Ėtmės Ėvė“ kunigas Ernestas Roga jam pasakojo: „Kai mane paskyrė Vanagų kunigu, rašytoją sutikdavau kasmet. Rašytoja atvykdavo aplankyti bažnytėlės. Ją puoselėjo. Šiaip ji tikybos nepripažino. Į diskusijas nesileido…
Ji mane užstodavo prieš bažnyčios intrigantus. Tie surašė skundus, kad negaučiau Vanagų. Esą vokiečiui netinka. Bet veždami skundą tie žmonės užėjo pas Simonaitytę. Ji paskaitė popierių ir raudonai pabraukė kai kurias vietas. Ji pasakė: „Aš čia matau tik kerštą. Jei vanagiškIai jo nori kunigu, tebūnie žmonių valia.“
Aš esu Vanagų bažnyčios kunigas nuo 1969 metų. Per tą dešimtmetį iki Simonaitytės mirties jos pinigų paaukota nemažai. Manau, kad Vanagų bažnyčios išlaidos buvo apmokėtos beveik vien jos pinigais.
Simonaitytė iš Vilniaus parūpino vargonų meistrą Juozą Tamošaitį. Visi meistrai kelias savaites gyveno pas Simonaitytę. Ji apmokėjo pusę kainos už vargonų sutaisymą – 1500 rub. Kiek parapijai trūks, žadėjo pridėti. Gaila, ji mirė. Kas buvo Simonaitytės pažadėta, atsilygino sesuo Marija Šiliauskienė.
Simonaitytė gerai pažino Bibliją, Dovydo 23-iąją psalmę. Ji sakė: kokia tai poezija.
Kartą Simonaitytė manęs stačiai paklausė:
– Ar jūs tikite?
– Be abejo taip.
– O aš esu Dievui abejinga.
Ką padarysi. Vieni tiki aklai, o kiti kaip Tomas reikalauja: „Tol neįtikėsiu, kol nepaliesiu žaizdų Kristaus kūne.“
Nežiūrint to pasakymo, ji kaip krikštamotė dalyvavo savo sesers dukros krikštynose. Dukterėčiai buvo suteiktas Evaginos vardas. Žinoma, tas vardas skirtas rašytojos garbei. Simonaitytė savo pusseserės Marijos Mickienės buvo prašiusi, kad ją pagal seną liuteronų paprotį palaidotų „baltai, baltai“. Priekuliškė Marija Kibelkienė tą apklotą per naktį pasiuvo, bet, kai giminaičiai su viskuo nuvyko į Vilnių, Simonaitytė jau buvo pašarvota Menininkų rūmuose su juodo aksomo suknele, kuri buvo dovanota Ernesto Šumano.
Edita BARAUSKIENĖ
