Komentaras

Ką daryti?

Klausaisi, žmogau, per radiją tyčia pakraupintu balsu pasakojimų apie tai, kad mus mindžioja poliklinikose, tarnautojai savivaldybėse penkerius metus niekaip nesutvarko reikalų, iš vaiko tyčiojasi mokykloje, be to, jis yra potencialus narkomanas, nes jų skaičius kasmet didėja dvigubai ir pats kraupsti. „Akys stolpė, plaukaa knatuus“, – kaip sako žemaičiai. Atseit iš baimės plaukai stojasi piestu, o akys plečiasi. Užtat kai pabaigoje išgirsti „Laikas keistis!“, ieškai rankenėlės. Manai, kad ją patraukus, poliklinikoje tavęs nebemindžios, savivaldybės tarnautojai ims suktis ne kaip apatinė girnapusė, mokykloje vaikui tik glostys galvelę, o narkomanai stovės eilėje sveikam gyvenimo būdui propaguoti.

Vietoje stebuklingos rankenėlės išvysti balsadėžę ir girdi tą patį pakraupintą balsą: „Laikas keistis!“. Tada susivoki, jog tave atakavo bergždžia kaip niekad nesiveršiuosianti karvė politinė reklama, o kvietimas keistis yra betvarkės šalyje konstatavimas.

Kinai turi patarlę, kuri byloja, jog ir ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Suprask, jei žengsi jį apdairiai, visa kelionė bus gera. O jei išsisuksi koją, taip ir eisi šlubuodamas arba net nugriūsi kur nors griovyje.

Aštuoniasdešimt devintaisiais koją išsisukome. Vien todėl, kad neapdairiai pasielgėme su iki šių dienų mūsų gyvenimą tvarkančiais politikais. Juk ir tada dauguma jų buvo tokie pat kaip ir dabar: ieškojo naudos sau, melavo, suko uodegas, nenuoširdžiai atsižegnojo nuo praėjusių laikų, kėlė į padanges naujus lyderius ir tarpo jų šešėlyje arba kasėsi po jų kėdėmis, stumdėsi ir net traiškė vieni kitus prie privatizavimo lovio. Kas bandė juos bent sugėdinti, kentėjo fizines ir moralines kančias. Juk pamename, kas nutiko Justinui Marcinkevičiui, kai tauta jį pavadino savo sąžine ir ėmė šnabždėti, kad jis labai tiktų būti Prezidentu. Su žiniasklaidos pagalba poetą sumurkdė į purvą, o kai pasirodė balti siūlai, net neatsiprašė…

Devyniasdešimtaisiais, devyniasdešimt pirmaisiais, visais laukinio kapitalizmo Lietuvoje metais daugybė žmonių matė net kriminaliniais nusikaltimais galimas vadinti politikų suktybes, bet tylėjo. Kas bandė kelti balsą, gavo taip, kaip Poetas ar dar skaudžiau. Pagrindinė tylėtoja buvo svarų pasiteisinimą turinti žiniasklaida: tais laikais blogai (teisybę) kalbėti apie atgimstančios Lietuvos politikus buvo tas pats, kaip sprogdinti Nepriklausomybės pamatus!

Gi politikai, matyt, nutarė, kad gavo amžiną indulgenciją ir šiandien jau beveik atvirai visus daugiau nei aštuoniolika metų turinčius Lietuvos piliečius vadina „rinkimų mėsa“. Anot žurnalisto R. Čekučio, bene labiausiai tokį požiūrį kultivuoja už mokesčių mokėtojų pinigus tiems patiems mokesčių mokėtojams makaronus ant ausų kabinanti žemės ūkio ministrė K. Prunskienė (žiūrėk sausio 25 d. www.delfi.lt „R. Čekutis: K. Prunskienės meilė už valdiškus pinigus“).

Straipsnio komentatorė Bronikė stebisi: „Ko čia apstojot tą Prunskienę… Argi ji viena tokia… …ne po vieną juos reikia pult, o visus ant gėdos stulpo sukabint…“. Ciocia pasivadinęs komentatorius antrina: „…žinom skleidžiamas tiesas, bet būk geras, pasakyk, kaip su tuo kovoti, o jei negali atsakyti, tai užsičiaupk ir nepykdyk visuomenės.“

„Ką daryti?“ klausimas aktualus buvo ir tada, kai žmonės medžiojo mamutus ir dabar, kai politikai medžioja balsus. Anais laikais spąstai buvo mamutduobė, dabar – balsadėžė. Tai ir yra šioks toks atsakymas į klausimą „Ką daryti?“. Nepakliūti į balsadėžės spąstus.

Bent jau kol kas, kol tautos išrinktieji kaip velnias kryžiaus bijo ir ragais bei nagais užstojo kelią prie tiesioginių seniūnų, merų, Seimo narių rinkimų.