Konkurentų daugėja, rinkėjų mąžta

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija paskelbusi, kad ne tik partiečius, bet ir visus Lietuvos piliečius praėjusį savaitgalį kviečia į „Demokratijos šventę“, žinoma, atkreipė būsimų rinkėjų dėmesį. „Demokratijos šventė“ – tai atviri pirminiai rinkimai, įgalinę aktyvius žmones reikšti nuomonę apie konservatorių kandidatus į Prezidento postą, o buvusiai finansų ministrei, parlamentarei Ingridai Šimonytei suteikė lyderės titulą. Jos konkurentas diplomatas Vygaudas Ušackas nuo jos atsiliko labai ženkliai: iš 18 259 iš anksto užsiregistravusių žmonių ir partiečių už jį balsavo tik 4 441.

Kol kai kurios kitos partijos tebesvarsto, kokį kandidatą iškelti, kol kažkoks pretendentas manosi esąs populiariausias, nes feisbuke gauna daug „patinka“ arba, nuomonių tyrimų duomenimis, esą pirmauja tarp kitų pretendentų, konservatoriai jau tikslingai ir kietai rikiuoja savo rinkėjų armiją. Prasidėjęs rinkimų dūzgesys paskatino skaitytojams priminti, kada gi ir kaip rinkome pirmąjį šalies prezidentą, kai 1990 m. Kovo 11-ąją atkūrėme Nepriklausomybę? Tai įvyko po trejų metų – vasario 14 d. Rinkimuose dėl prezidento laurų varžėsi tik du pretendentai (palyginkime, 2014 m. net 7): Algirdas Mykolas Brazauskas ir Stasys Lozoraitis. Tiesa, ketino dalyvauti ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, tačiau sausio pradžioje jis kreipėsi į Lietuvos žmones pranešdamas apie atsisakymą siekti šalies vadovo posto ir ragino rinkėjus balsuoti už diplomatą S. Lozoraitį.

Įdomu tai, kad pirmieji prezidento rinkimai po Nepriklausomybės atgavimo tarsi atspindėjo dviejų Lietuvos vizijų susirungimą: postsocialistinio ir vakarietiško mąstymo. S. Lozoraitis netruko įgyti „Vilties prezidento“ titulą, nes jis buvo pristatomas kaip žmogus, kuris gali sugrąžinti Lietuvą į klestintį Vakarų pasaulį. Beje, kandidatuodamas jis lankėsi ir Gargžduose, kuriuose buvo sutiktas didžiulės žmonių minios Kultūros centre. Kitas kandidatas A. M. Brazauskas, nepaisant to, kad buvo paskutinis okupacinės Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, tačiau jis buvo pristatomas kaip tas kandidatas, kuris gali suvienyti Lietuvos žmones. Jo pozicija – žingsnis po žingsnio – ramino tuos, kurie šalyje bijojo radikalių permainų. Rinkimų kampanijos metu S. Lozoraičio oponentai sėkmingai išnaudojo „svetimo“, jokių sovietmečio baisumų ir sunkumų nepatyrusio žmogaus įvaizdį. Kandidatas A. M. Brazauskas atrodė „savesnis“, neatitrūkęs nuo sunkios postsovietinės realybės. Netgi aršūs bandymai jam priklijuoti komunisto, Maskvos pastumdėlio etiketę nepaveikė daugumos rinkėjų, nes ganėtinai sunki ekonominė padėtis ir naujųjų politikų tarpusavio rietenos buvo išgąsdinusios.

Dabar net neįtikėtinai atrodo, kad pirmuosiuose prezidento rinkimuose dalyvavo net 2 012 420 rinkėjų, tai sudarė 78, 6 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių (palyginkime: 2014 m. prezidento rinkimų antrajame ture dalyvavo 1,2 mln. arba 47,3 proc. Lietuvos piliečių).

Dar svarbu yra ir tai, kad 1993 m. labai aktyviai balsavo ir tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gyveno užsienyje. Iš visų balsavimo teisę turinčiųjų savo nuomonę tuomet pareiškė 87,3 proc. Ukrainoje, Kolumbijoje ir Venesueloje gyvenantys lietuviai savo balsavimo teise pasinaudojo net 100 proc. Žinoma, būtent užsienio lietuvių širdys labiau linko S. Lozoraičio pusėn: už jį balsavo 83, 1 proc., o už A. Brazauską – 15, 2 proc. svečiose šalyse esančių rinkėjų. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų protokolai byloja, kad A. M. Brazauskui savo palankumą skyrė 1 211 070 rinkėjų, t. y. 60,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų (turint omenyje skaitlinę rinkėjų išraišką būtent jis yra sulaukęs didžiausios rinkėjų paramos, antroje vietoje – Dalia Grybauskaitė, 2009 m. gavusi 950 407 balsus). A. M. Brazauskas Lietuvai prisiekė 1993 m. vasario 25 d. Nelaimėjęs rinkimų S. Lozoraitis toliau dirbo Lietuvos ambasadoje JAV, vėliau pradėjo eiti Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje, tačiau 1994 m. birželį Lietuvą sukrėtė skaudi žinia apie netikėtą „vilties prezidento“ mirtį. Nors oficialiai buvo pripažinta, jog jis mirė natūralia mirtimi, tačiau visuomenėje iki šiol tebesklando abejonė apie jo nunuodijimą.

Įdomu, ar palyginti aktyviai prasidėjęs 2019 m. prezidento rinkimų vajus, kuriame yra apsireiškę bene 8 pretendentai, patvirtins, kad „ankstyva varna dantis rakinėja, o vėlyva akis krapštinėja“?

Vytautas BUTKUS

Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Rojaus vartų pensininkams neatvėrė

„Prezidente, kodėl žudote? Mūsų su vyru pensija tik 2 tūkst. eurų. Kodėl mažinate?“ – šis tautietės klausimas Prancūzijos prezidentą užklupo per…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar domitės savo giminės istorija?