Laikinojoje sostinėje klestėjo ir pramonė, ir prekyba

Po Nepriklausomybės paskelbimo Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent šiame mieste žaibiškai pradėjo augti pramonė. Įsigyti galima buvo visko: nuo skrybėlių, be kurių į gatvę neišeidavo ir tarnaitės, iki moderniausių automobilių, kuriais Kaune prekiavo Amerikos lietuviai.

Prezidentas mėgo parodas

Istorikė Erika Meškauskienė pasakoja, kad prekybai po Nepriklausomybės paskelbimo buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune buvo surengtos devynios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, kurių įspūdingiausia vyko 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus. Buvo pastatytas mūrinis paviljonas, kurį aplankė per 100 000 lankytojų. Per parodų atidarymus dalyvaudavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, jo sutuoktinė ir nemažas būrys vyriausybės narių. Čia buvo galima įsigyti viską, kuo didžiavosi prekybininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir stambiausių užsienio gamybos įmonių“, – sako Erika Meškauskienė.

Parodoje kiekvienas prekybininkas turėjo savo paviljoną – jau tuomet reklama buvo galinga priemonė, kuri viliodavo pirkėjus. Vieni prekybininkai tiesiog išpuošdavo savo kuklų paviljoną, tačiau kiti itin rimtai statė kone parduotuvę. Pavyzdžiui, saldainių fabrikas „Rūta“ parodai statydavo parduotuvę su bokšteliu.

Parodose buvo galima įsigyti įvairiausių prekių: nuo batų raištelių iki automobilio ar arklio.

Madingos ir tarnaitės, ir šeimininkės

Istorikė pasakoja, kad kaip ir būdinga tarpukario Europos sostinėms, pagrindinė prekybos arterija – Laisvės alėja – pasižymėjo didele įvairių komercinių įstaigų gausa ir įvairove. Su tekstilės pramone vienaip ar kitaip buvo susijusios net aštuoniasdešimt keturios čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus (dabar mes juos greičiausiai vadintume dizaineriais). Laikraščiai turėjo madai skirtas rubrikas, kur buvo aptariama, kas madinga tą sezoną, kaip derinti aprangą ir pan. Straipsniai dažnai prasidėdavo fraze „Paryžiuje šį sezoną madinga...“

Čia veikė įvairaus pobūdžio „manufaktūros“, taip vadinamos tekstilės gaminių parduotuvės, tarp jų ir šios pramonės gamybos įmonė „Oskaro Trejaus fabrikas“. Laisvės alėjoje buvo daug skrybėlių parduotuvių ir siuvyklų – apie dvidešimt. Čia veikė kelios baltinių siuvyklos ir rankdarbių krautuvės, mezginių, trikotažo parduotuvės ir dvi gorsetų (korsetų) dirbtuvės.

Tuometiniame 63-me Laisvės alėjos pastate buvo įsikūrusi Morducho Vokerio kaklaraiščių dirbtuvė, Laisvės al. 24 name veikė kaspinų ir virvių gamybos įmonė „Venus“.

Net skrybėlių alėja

Tuo tarpu tuometinėje Prezidento gatvėje (dabar Vilniaus g.) tarpukariu buvo susiformavusi savotiška „skrybėlių alėja“. Nedidelėje dabartinės Vilniaus gatvės atkarpoje veikė apie dvidešimt kepurių ir skrybėlių parduotuvių. Čia buvo įsikūrusios ir septynios moteriškų skrybėlių dirbtuvės.

E. Meškauskienė sako, kad moterims skrybėlaitė buvo privaloma aprangos detalė, be kurios net ir gatvėje pasirodyti buvo tarsi nepadoru. Skrybėles nešiojo ir vyrai.

„Tarpukario moterys Kaune buvo itin puošnios ir išlepintos. Pagal užsienio žurnalų madas pasisiuvusios sukneles, ypač vakarines, dėvėjo vos kartą ar kelis, vėliau jas tiesiog atiduodavo tarnaitėms. Todėl atskirti šeimininkę nuo jos suknelę dėvinčios tarnaitės kartais būdavo sunku“, – pasakoja istorikė.

Anot E. Meškauskienės, ketvirtajame dešimtmetyje ypač madingos buvo šviesios garbanos, todėl labai populiarūs buvo „ilgalaikiai sušukavimai“, kuriuos darė kirpyk­lose specialiais aparatais. Populiarėjo kirpyklos atskirai vyrams ir moterims, grožio salonai, kosmetikos kursai.

Alkoholio prekybai – apribojimai

Alkoholio gamybos ir prekybos politika turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940 m. Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai bei taisyklės, tiek savivaldybių tarybų nustatytos reguliacijos. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose.

Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje nurodoma, kad valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu arba monopolka. Parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą. Jose ar prie jų nebuvo galima gerti. Čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. Antrajame bei trečiajame dešimtmetyje labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų. Parduotuvės languose ar kitose vietose buvo draudžiama eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis.

Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamšt­medžio kamščiais. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo už etiketėse nurodytą kainą. Tuščią butelį monopolyje buvo galima priduoti atgal.

Pirmosios centrų užuomazgos

Tarpukario metu Kaune augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kurdavosi parduotuvės, kavinės ir modernūs kino teatrai. Pavyzdžiui, viename iš moderniausių tarpukario Kauno „dangoraižių“, „Pieno centro“ pastate, veikė šios įmonės firminė parduotuvė ir valgykla, šalia per du aukštus buvo įsikūrusi moderni P. Muralio kirpyk­la. Dideli šio pastato langai buvo išnaudojami kaip vitrinos.

Kauniečiai pramogauti eidavo ir į „Žydų pasažą“. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, tačiau čia buvo sukurtas daugiafunkcis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo buvo išsidėsčiusios krautuvėlių eilės, įsikūrusi kavinė, o antrajame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras“.

Istorikė pasakoja, kad dėl gausybės parduotuvėlių, kavinių, restoranų su gyva muzika Kauną vadindavo „Mažuoju Paryžiumi“. „Kauno centre tarpukariu įsikūrė per trisdešimt įvairiausių kavinių ir užeigų, kuriose miesto aukštuomenė, menininkai ir miestiečiai šėldavo iki ryto. Taip pat itin populiarūs buvo kino teatrai – 1939 m. Kaune veikė 16 stacionarių kino teatrų bei keliolika salių ir vasaros kino teatrų. Vienas populiariausių ir moderniausių – „Metropolitain“, – pasakoja E. Meškauskienė.

Tad būtent prekybos verslu nuo seno garsėjančiame Kaune minint Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį prekybos ir laisvalaikio centras „Mega“ šį mėnesį kviečia į unikalią fotografijų parodą „Tarpukario prekyba Kaune“. Nuotraukų saugotojas yra Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Parengė Aistė NOREIKAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nežiūrint nieko, mes išlikome draugais

Pilna Gargždų kultūros centro salė praėjusį penktadienį klausėsi virtuoziško izraelietiško džiazo, o pavasarį gargždiškiai nemokamai žiūrėjo Izraelio filmus – šias…

Plačiau »

Jolanta BENIUŠYTĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas