Laiko brydė

Gargždiškių „Gabija“ augino vertybes

„Gabija, ugnele, grįžk, grįžk“, ­– kreipdamiesi į lietuvių ugnies deivę, nusikelti į praeitį vieną popietę pabandė dešimtmetį Gargžduose gyvavusio „Gabijos“ skaitytojų klubo nariai. Pasidalinti prisiminimais jie susirinko rajono Savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje, kurioje aktyvios klubo veiklos metais malšino gilesnio literatūros pažinimo ir suvokimo troškulį.

Pagarba išėjusiems

„Ne visi šiandien susirinkome, todėl kviečiu Tylos minute pabūti su tais, kurie nebegali pas mus ateiti: mūsų neoficialiai vadintu dvasios vadovu Jonu Kudžma, jo tylia palydove Jadvyga, visada inteligentišku ir tvirtą nuomonę turėjusiu Antanu Rukša ir ne klubo nariu, bet mūsų bičiuliu, nepaprastos kantrybės, ištvermės ir tolerancijos žmogumi vairuotoju Petru Petrošiumi“, – „Gabijos“ prisiminimų popietę pradėjo Jadvyga Surplienė, viena iš skaitytojų klubo iniciatorių. Ji priminė, kad 1979 metais Tarybų Sąjungos respublikose buvo leista steigti knygos bičiulių draugijas. Tos draugijos pagrindu leisti steigti ir literatų klubai. Anuomet centrinėje Gargždų bibliotekoje toks klubas jau buvo susiformavęs. Po kultūros renginių, perskaitę knygą, grupelė gargždiškių susirinkdavo pasidalinti įspūdžiais, tad oficialiai jį įsteigti buvę vieni juokai. Buvusi bibliotekos direktorė Joana Bagdonavičienė anuomet neprieštaravo, kad skaitytojų klubo nariai burtųsi bibliotekoje. „Turėjome puikias sąlygas „Gabijos“ veiklai“, – pripažino J. Surplienė, buvusi klubo pirmininkė, dėkodama J. Bagdonavičienei, kad po įvairiausių renginių, susitikimų su rašytojais ir poetais galėjo vakaroti jaukiose bibliotekos patalpose.

Pažinti ir suprasti

„Gabijos“ nariai anuomet stengėsi giliau susipažinti su literatūra ir jos kūrėjais, suprasti, kas rašoma, kodėl ir kaip, o kelionėse pamatyti literatūrinę Lietuvą, pirmiausia Klaipėdos kraštą. Garbaus amžiaus žmonių prisiminimuose išliko net detalės, dėl ko ginčytasi, kaip vertinta. „Kartą norėjome išsiaiškinti, kodėl vieno poeto kūryboje atsirado nuplikę kaktusai. Poezijoje pakilimas, grožis, o čia kažkokie nuplikę kaktusai. Net kvietėmės klaipėdiškį literatūros kritiką Aleksandrą Žalį, kuris mėgino paaiškinti, nes mums reikėjo autoritetingos nuomonės“, – kalbėjo J. Surplienė, kaip ir visi popietės dalyviai pripažindama, kad autoritetas visada buvo šalia. „Jonas Kudžma dalijosi savo literatūrine patirtimi su mumis ir vienijo „Gabiją“. Kiek jis daug visko knygoj rasdavo. Nors buvau baigusi mokslus, bet mano literatūros pažinimas buvo paviršutiniškas, – prisipažino buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Datkūnienė. – J. Kudžma kur kas giliau suprato literatūrą, smulkiai išnagrinėdavo knygas, detales susiedavo su kalba, idėja, vertybėmis.“

Gargždų 1-osios vidurinės mokyklos knygos bičiulių draugijai vadovavusi mokytoja Nijolė Žemgulienė prisiminė laikus, kai skaitančiųjų buvo daug ir vienos knygos norėdavo 8–10 žmonių. „Knygų skirstymas draugijoje buvo labai proziškas darbas. Užtat „Gabijoje“ širdis atsigaudavo“, – šypsojosi moteris.

Steponas Rimkus „Gabijoje“ sakė jautęsis kaip mokinukas: „Man „Gabija“ buvo pažintinė mokykla. Dalyvaudamas jos veikloje važinėjau po Lietuvą, dvasiškai praturtėjau, daug sužinojau ir galbūt daugiau atsirado mano širdyje meilės tautai ir literatūrai.“

Ne skyrė, o vienijo

Skirtingų pažiūrų, profesijų, išsilavinimo žmonės „Gabijoje“ nebijojo atvirai vertinti, kritikuoti, kalbėti apie tai, apie ką sovietmečiu buvo nevalia. „Tai, ką mes kalbėdavome, pamenat, ir likdavo tik tarp mūsų, niekada nepasklisdavo už bibliotekos sienų, – priminė Danutė Paškauskaitė. – Mūsų suėjimuose rašytojai būdavo atviresni nei didžiojoje salėje. O aktorius Vladas Bagdonas po vieno renginio knygoje man užrašė: „Šitam tragiškam pasauly…“ Kaip aktorius gali būti toks drąsus, klausiau savęs, juk pasaulis, kuriame gyvenome, negalėjo būti tragiškas.“

Ne kartą klausiusiems Laimono Noreikos skaitomų Just. Marcinkevičiaus, V. Mykolaičio-Putino eilių, režisieriaus Povilo Gaidžio pamąstymų apie teatrą, Domo Kauno pasakojimų apie Klaipėdos krašto kultūrą, kamerinėje aplinkoje bendravusiems su poetais, rašytojais, aktoriais „Gabijos“ narė Irena Tilvikienė priminė katarsį, kurį visi kartu išgyveno Klaipėdos dramos teatre tardami Lie-tu-va su Just. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ pjesės veikėjais.

Žiūrint senas nuotraukas atgijo literatūrinių kelionių prisiminimai. Antanas Leketas prisipažino, kad net anūkės vardas susijęs su viena iš „Gabijos“ kelionių: „Kai važiavome į Tolminkiemį, pamačiau upelio pavadinimą Raminta. Man jis toks gražus, toks lietuviškas atrodė, kad įkalbėjau dukrą, jog anūkę pavadintų šiuo vardu.“

„Mažąją Lietuvą mums pažinti padėjo lietuvininkų krašto kultūros paveldo puoselėtojas, fotomenininkas Bernardas Aleknavičiaus“, – priminė žurnalistė Aldona Vareikienė ir dabar galinti išvardyti kelionių maršrutus su daugybe detalių. Su mokytoju Stasiu Globiu, vienu iš knygnešių palikuonių, ji prisiminė įspūdingą popietę, skirtą spaudos draudimo metais slapčia platintai lietuviškai spaudai.

Lankant rašytojų tėviškes, paminklus, piliakalnius, „Gabijos“ narius vienijo ir dainos. Kad jos nepamirštos, kad balsai taip pat dera ir skamba, patys klubo nariai įsitikino užtraukę „Daug daug dainelių, mieloji sese“, „Palinko liepa šalia kelio…“

Pasišaukę deivę Gabiją susirinkusieji įžiebė prisiminimų ugnį. Ne kartą pasvarstė, gal reikėtų dar susirinkti, tik ar bedegtų patys, kaip degė prieš tris dešimtmečius? Priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė pastebėjo, jog į „Gabiją“ susibūrę bendraminčiai ir dabar galėtų savo kasdienybę paįvairinti kelionėmis. Nario mokestį anuomet rinkusi Emilija Šaltmerienė pajuokavo, kad 8 rubliai kasoje ir dabar yra.

Laima ŠVEISTRYTĖ