Lietuvių kalbai lenkėsi ir tie, kam ji nebuvo gimtoji

Taip lietuvių kalbą gyrė klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas.

Kad jo prosenelis Richardas Kantas (yra žinoma ir jo pavardės forma Kandtas) gyveno Klaipėdos rajone Kantvainų kaime, tyrimais pagrindė filosofė Nerija Putinaitė, tačiau, jos manymu, Kantas buvęs greičiau kuršiškos kilmės.

O kokia iš tiesų buvo Kanto kilmė? Ar jo protėviai galėjo kalbėti lietuviškai?

Kalbininkas Jonas Klimavičius „Naujojo židinio−Aidų“ 2004 m. kovo mėn. numeryje rašė, kad Kanto tapatybė buvo vokietis, tačiau etninė kilmė – greičiausiai lietuvis.

Kantvainų smuklė, kurioje šeimininkavo Richardas Kantas, vadinosi „Verdainė“, − pagal jo tėviškės pavadinimą Šilutės rajone. Vėliau ten sugrįžo ir vertėsi prekyba jo sūnus Hansas Kantas.

J. Klimavičius atitaria filosofei Nerijai Putinaitei, kad Kantvainai niekad nebuvo kuršiškas vietovardis ir šio kaimo niekad neapėmė kuršių gyventas plotas. Su šaknimi kant- yra žinoma nemažai lietuviškų asmenvardžių: Kantautas, Kantvainis, Kentvainis, kurių kilmė sietina su kęsti, kentėti, kantus (kantrus), pakantus, pakanta.

Kantas – trumpinys iš lietuvių Kantautas, Kantminas. Vardai Kantenis, Kantvydas – yra lietuvių ir prūsų, Kantigirdas – sulietuvintas prūsų.

Įdomi ir kalbininko pastaba dėl škotiškosios Kanto kilmės versijos. Jis rašo:

Iš Klaipėdos krašto kilusio škotiškos Walterio Ehmerio teiginys, kad Škotijoje dažna pavardė Cant (škot. tarm. cant – „drąsus, stiprus“) ir kad Vokietijoje yra škotų kilmės vokiečių pavarde Kant arba Cant, škotiškosios versijos niekaip nepagrindžia. Neturint išsamesnių škotų vardyno duomenų vis dėlto galima manyti, kad škot. Cant ir liet. Kant – giminiški vardai, plg. liet. kęsti ir sen. airių cess(a)im – kenčiu.

Nors pats didysis filosofas Imanuelis Kantas, − visą gyvenimą beveik niekur neišvažiavęs iš Karaliaučiaus ir sakęs, kad pasaulis pats pas jį ateis (taip ir buvo), − niekada neteigė esąs lietuvis, bet lietuvių kalba jam buvo išskirtinė.

Ne vienas Klaipėdos krašto kitatautis vokietmečiu gynė lietuvių kalbos teises ir kėlė pačių lietuvių dvasią. Tai Priekulės kunigas ir spaustuvininkas Frydrichas Šrioderis, teisėjas, rašytojas ir kraštotyrininkas Ernstas Vichertas, Dovilų valsčiaus viršaitis, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas, mecenatas Hugo Šojus ir daugelis kitų.

Daiva BELIOKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių