Lozungai nepaveikūs

Geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Ši liaudies išmintis pasitvirtina kalbant apie paplitusius informacinius karus, netikras naujienas. Šiuos procesus anksčiau apibūdindavome vienu žodžiu – propaganda, kuri sovietmečiu buvo įsiėdusi iki kaulų smegenų.

Visi žinome, kad vienoks potyris yra, kai kažkas apie kokią nors visus jaudinančią aktualiją kalba iš aukštų tribūnų ar apie tai sužinai iš medijų, o kitaip yra pačiam atsidurti įvykių, situacijų epicentre. Štai trečiadienio „Vakarų Lietuvoje“ plačiai rašėme apie tarptautinį projektą „Etnobook“, kurio iniciatorius yra Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešoji biblioteka. Keliasdešimt jaunuolių iš Gargždų bei Skuodo liepos pradžioje turėjo galimybę apsilankyti Vakarų Ukrainoje, pabendrauti su bendraamžiais, pajusti jų gyvenimo būdą, susipažinti su kitos tautos tradicijomis, papročiais. Mūsų jaunuomenė ir jų vadovai buvo nustebinti ukrainiečių nuoširdžia pagarba savo valstybės simboliams, tautiškumo puoselėjimu net kasdienybėje. Štai projekto dalyviai atkreipė dėmesį, kad Vakarų Ukrainoje itin madingi siuvinėti etniniais motyvais marškiniai, vadinamosios vyšivankos. Lvovo, Ivano Frankovsko miestų žmonės vyšivanką velkasi švęsdami ir valstybės, ir asmenines šventes, net ir kasdienybėje ja vilki. Gargždiškiai pastebėjo, kad puikiausius kostiumus dėvintys verslininkai po švarku velkasi ne „Hugo Boss“ marškinius, o būtent vyšivanką, simbolizuojančią pagarbą savo tautos ištakoms. Tautiškumo motyvai tokie populiarūs, kad kai kurie ukrainiečiai juokauja, jog mielai pirktų naujausius kompiuterius ir telefonus su liaudiškais raštais. Nuoširdžiai pavydu, nes mes gi savo tautiniais drabužiais taip visuotinai nesipuošiame.

Gargždiškius, dalyvavusius minėtame projekte, ypač sukrėtė nacionaliniu Ukrainos hitu tapusios dainos „Červona ruta“ kompozitoriaus V. Ivasiuko likimas. Daina, kurią ukrainietiškai dainavo ir mūsų jaunimo atstovai, kurią itin gerai žino ir mūsų vyresnioji karta, buvo sukurta dar gūdžiu sovietmečiu, o ukrainiečiams ji iki šiol tebėra pasipriešinimo bei išsilaisvinimo simbolis. Betgi 1979 m. V. Ivasiuko kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Jam buvo sulaužyti pirštai, neatpažįstamai subjaurotas veidas. Tuomet paskleista oficiali versija – savižudybė, tačiau dabar akivaizdu, kad kompozitorių amžiams nutildė tuometinės sovietinės valdžios saugumo struktūros. Bet toks susidorojimas su laisvės šaukliu dar labiau kursto ukrainiečių patriotines nuotaikas.

Vakarų Ukrainoje išgirstos istorijos, savaitę patirta kitos šalies kasdienybė projekto „Etnobook“ jauniems žmonėms iš Lietuvos padėjo susivokti, kas yra kas. Jokie lozungai apie išsilaisvinančią Ukrainą iki šiol, ko gero, jų nebuvo taip paveikę. Natūralu, kad mūsų jaunimas neturėjo galimybės akivaizdžiai patirti, kaip iš tikrųjų per pastaruosius tris dešimtmečius yra pasikeitusi jų gimtoji šalis Lietuva, kurią savoje padangėje neretai piešiame tik tamsiomis spalvomis. Ukrainoje jie išsižiojo iš nuostabos pamatę gausybę senų mašinų, juos stebino ir kai kurios parduotuvės ir kavinės, užsilikusios lyg iš seno filmo. Pakviesti į Lvovo televiziją ir laidoje pasakodami apie projektą mūsiškiai matė šiuolaikinių standartų nebeatitinkančią televizijos studiją. Kai patys koncertuose grojo, džiaugėsi, kad turi atsivežę savo modernią įrangą ir instrumentus. Tačiau juokingiausia ir labai simboliška, kad gargždiškių jaunimą pribloškė rūkytų slyvų kompotas, kurį jie kategoriškai atsisakė gerti, nes esą kaip galima gerti rūkytų lašinių skonio gėrimą? Grupės vadovai priešingai, sakė, kad visai skanu buvo prisiminti sovietmečiu mokykloje plemptą gėrimą. Juk tuomet niekas nelepino skanumynais, o svarbiausia – ar turėjome kitą pasirinkimą?! Bet mūsų jaunimas jau kitoks, jis yra išaugęs su Nepriklausomybės suteiktomis galimybėmis rinktis ir štai šią vertybę jie suvokė būtent kitoje šalyje, dar užstrigusioje praėjusio šimtmečio stagnacijoje, dar tik besitikinčioje kasdienės gerovės, kurios, žinoma, stinga ir Lietuvoje. Bet kai savo akimis pamatai, kiek visko stinga Ukrainoje, kokių esminių demokratijos slenksčių ji dar nėra peržengusi, kaip sudėtinga žmonėms gyventi karo su Rusija akivaizdoje, tai labai lengvai gali suprasti, kiek pažengusi į priekį yra savoji Tėvynė. Ir tada pats darai išvadas, kur propaganda, o kur tiesa.

Savo giminaičiams, trumpai svečiavusiesiems Gargžduose, o atvykusiems iš Maskvos, labai norėjau įrodyti, kad gražu ne tik propagandiniais tikslais išpuoselėtoje Rusijos sostinėje, bet Lietuvoje gražu visur, net ir mūsų kukliame mieste. Visgi manoji „propaganda“ nenusisekė: žengiant išklaipytu Kvietinių gatvės šaligatviu maskvietė viešnia vos neišsisuko kojos ir tik per plauką nesusigurino nosies. Žodžiai, kaip mes, būdami net ES nare, keičiamės, kaip gražiau gyvename, lieka neįtikinantys, kai suklumpama dar ant sovietmečiu grįsto šaligatvio.

Vilija BUTKUVIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Jaučiam vietoj „jamam“

Tviskančios parduotuvių vitrinos vilioja atverti pinigines dovanoms. Paskutinį lapkričio savaitgalį prekybos ir pramogų sostine tituluojamame „Akropolyje“ vykusi akcija „Jamam“ sutraukė…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar patinka tatuiruotės?