Mane užkniso. O jus?

Lietuva, šiemet pasitikusi savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, kuris lyg lakmuso popierėlis turėtų ženklinti mūsų valstybės, grįžusios prie demokratinių valdymo vertybių, atsinaujinimą ir sustiprėjimą, iš tiesų apnuogino tai, ko daug kas nenori, negali ar nemoka matyti. Tai – emigracija, kiek­vienais metais prilygstanti dar vienos Marijampolės praradimui; skurdas, vedantis į gyvenimo užribį beveik 600 000 Lietuvos žmonių; korupcija, kaip aštuonkojis apraizgiusi valdžios ir teisėsaugos bei teisėtvarkos struktūras; dvigubi standartai, leidžiantys vieniems daryti viską ir gauti, ko nori už nieką, kitiems – būti persekiojamiems, baudžiamiems be galimybės pasinaudoti nekaltumo prezumpcija.

Gyvename labai įtemptu laikotarpiu – neprognozuojama geopolitinė situacija, neaiškūs Europos Sąjungos ateities scenarijai, technologinės revoliucijos, viena vertus žadančios progresą, tačiau kuriančios prielaidas globalizacijai, kuri mūsų mažai valstybei gali tapti pražūtinga. Visų šių iššūkių akivaizdoje atsidurs 2019 m. prezidento rinkimai, nuo kurių priklausys, kas laukia Lietuvos ir jos žmonių ateityje.

Dar 2017 m. rudenį paskelbiau sieksiąs prezidento posto ir balandžio 9 d. pažadėjau pristatyti prezidento rinkimų programą. Kodėl? Dar prieš šešis mėnesius sakiau: todėl, kad #užkniso. Užkniso valstybės niekinimas (griūvantis Gedimino kalnas, Vyčio paminklo statymo istorija, besipešantys politikai, dūlantis futbolo stadionas Vilniuje). Užkniso tautos išvarymas (kasmet didėjanti emigracija, kurios niekaip nebandoma stabdyti). Užkniso baimės atmosfera, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir teismai (žurnalų plėšymas, abortų draudimai, valdžiai ir pinigams neatspari teisėsauga, baimė prasižioti ir reikšti kitokią nuomonę). Užkniso skurdas, nelygybė, korupcija (Lietuva užima 19 vietą tarp ES ir Vakarų Europos valstybių pagal KSI. Valdžia nurodinėja, kokias ir kam bylas kelti, o kam ne).

Štai kodėl ryžausi kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Atspirties tašku tapo aiški vizija, ką daryti, kad Lietuva neišnyktų, o jos žmonės būtų laimingi. Tai trys žingsniai, kainuosiantys nedaug, bet, mano įsitikinimu, pakeisiantys Lietuvą ir išsaugosiantys mūsų tautą. Trys žingsniai, pakeisiantys klimatą valstybėje ir sudarysiantys prielaidas patikėti, kad viskas įmanoma.

Pirmas žingsnis: Stiprinti tautinę Lietuvos valstybę, užtikrinant, kad Lietuvos valstybė ten, kur jos žemė; puoselėjant istorinę atmintį, kalbą, kultūrą, švietimą; grąžinant Lietuvai strategines institucijas tokias, kaip bankai, avialinijos, geležinkeliai, miškai, žiniasklaida. Tautinė Lietuvos valstybė – tai visų daug amžių čia draugiškai gyvenančių tautų valstybė.

Antras žingsnis: Panaikinti socialinę nelygybę, baimę, kvailus draudimus. Išlaisvinti teismus ir teisėsaugą nuo įvairių formų korupcijos. Tai pasiekiama įtvirtinus asmeninę atsakomybę už teisėsaugoje ir teismuose priimtus sprendimus bei naikinant perteklinius biurokratus, struktūras, valstybinį reketą.

Trečias žingsnis: Kurti klestinčią ir pilietinę visuomenę užtikrinant tiesioginį piliečių dalyvavimą valstybės gyvenime; didinant pajamas ir pragyvenimo lygį; kuriant palankias sąlygas verslui ir investicijoms; ginant Lietuvos piliečius visur ir visada.

Sutinku, kad visa tai girdėta prieš kiekvienus rinkimus ne kartą ir ne iš vieno politiko lūpų, apraizgyta saldžiais pažadais, aprėdyta utopinėmis valstybės ateities vizijomis. Matau, kad žmonės Lietuvoje pavargę, praradę viltį ir kiekvieną kartą stovėdami prie balsadėžių, praryjančių balsavimo biuletenį, viliasi „Gal šįkart bus kitaip?“.

Mano išvardinti Trys žingsniai nėra vyriausybės programa su daugybe konkrečių skaičių ar įstatymų pakeitimų, ką paprastai daro politinės partijos siekdamos patekti į Seimą. Trys žingsniai – tai vizija, siekis, kuria kryptimi Lietuvos valstybė turėtų eiti, kad neišnyktų, neišsivaikščiotų, o atvirkščiai – stiprėtų ir klestėtų. Kiekvienas šių žingsnių savyje talpina daugybę priemonių ir būdų tikslui pasiekti. Nurodydamas šiuos žingsnius, aš nurodau savo, kaip būsimo prezidento, prioritetus, kurie yra Laisva, Teisinga, Klestinti Lietuva. Lietuva, kurioje jos piliečiai gyvena be prievartos ir baimės, eina iškelta galva, dirba, užsidirba ir yra reikalingi savo valstybei.

Valentinas MAZURONIS

Europos Parlamento narys


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Ne kepti karveliai

Nors ir šykščiai nušvitus saulutei iš atminties išplaukia Kristijono Donelaičio „Metų“ eilutės iš „Pavasario linksmybių“: „Juk ne vis reik vargt,…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas