Mintys balsu

Išpuikimas skatina baimę


Laikas visuomenei pasižvalgyti po savo įstaigų įstaigėlių apartamentus ir visai rimtai susimąstyti, kodėl žmonės eina į darbą įsitempę, lydimi vidinės įtampos, vengdami akis į akį susitikti su vadovu.Daug kas priklauso nuo įstaigos piramidės. Visada pavaldiniai vienas kito teiraujasi, kokia vadovo nuotaika, kuri greitai persiduoda darbovietės žmonėms. Jei vadovas iš pat ryto kalba pakeltu tonu, šiurkštumas, pagieža dėl kažkieno neatliktų darbų ar kritikos iš šalies įplieskia pyktį, tai darbuotojų baimė ima viršų.


Viskas krenta iš rankų, o visa vadybinė dienos veikla – šuniui ant uodegos. Gerai, jei akylesnis vadovo pavaduotojas susigriebia viršininką perkalbėti, nuraminti, bet būna tarp jų išdidžių savimylų, tai dar daugiau užerzina, jog įstaigoje arba bendrovėje pasiekiama tokia kritiška padėtis, kad visa aplinka virsta pragaru.


Ne tik rajone, bet visoje šalyje girdima įvairių atsiliepimų apie švietimo profsąjungų santykius su mokyklų administracijomis. Juk buvo metas tiek įmonėse, tiek mokyklose, kai kaip praeities reliktas buvo tyliai naikinamos profsąjungos, kad būtų įtvirtintas autoritarinis vadovavimas, kad niekas nesimaišytų po kojomis ir atseit “kam reikalingas tas liaudies balsas”. Tylėjimas augina ir išaugina išpuikimo ragus, o tie ragai gali pusę svieto išbadyti.


Man dažnai tenka atvirai išsikalbėti su pedagogais, net su techninio personalo darbuotojais, kurie kartais šiltai atsiliepia apie mokyklų vadovus, sutinka su jų pastabomis. Daugumos rajono mokyklų mokytojų tarybos posėdžiuose vadovai normaliai priima jų adresu siųstas pastabas, bet nėra namų be dūmų.


– Leptelėsi vieną kitą žodį ne vietoje, tai mokyklos valdžia taip užsirauks, kad gyvą užės, prikiš, kad lendu ne į savo reikalus, pažeidžiu subordinaciją, – prasitarė viena kaimo pagrindinės mokyklos mokytoja, kai buvo atvirai pasikalbėta apie aktualiausią temą – mokyklų tinklo optimizaciją. Matome šį procesą iš arti, suvokiame taupumo dalykus, tačiau tylime kaip pelės po šluota, nes mokyklos vadovai prie rajono valdžios – nors prie žaizdos dėk. Kai pastarieji išvažiuoja, atgyja ir siaučia kaip liūtai. Kartais posėdžiuose pateiki tokią jau nuglūdintą kritikėlę ir matai, kaip liguistai išsivaipo, todėl po tokių posėdžių jautiesi, kad širdis prispjaudyta švino.


Įvairiai į kritiką reaguoja valdžios elitas. Vienos Gargždų miesto mokyklos vadovas publicistine forma respublikinėje spaudoje prabilo apie skaudžias problemas. Visi džiaugėsi, net citavo, bet neilgai jis triumfavo: užgulė mokyklą įvairių lygių komisijos, smulkmenos buvo taip sureikšmintos, kad žmogus dabar jau atvirai prisipažįsta:


– Nudegiau, todėl tyliu, jokios naudos, o nemalonumų daug.


Gal kartais žmonės jaučia nostalgiją aniems laikams, jog dabar ir partijų devynios galybės, o nėra kur surasti užtarimo, kad būtum išklausytas. Valdžios aparatas pučiasi, valdininkai paskendę popierių liūne, murkso prie ataskaitų, projektų. Neduok Dieve, jei žmogelis netikėtai užklysta išspręsti kokį reikalą, tai pikti valdininkai stumdo vienas nuo kito, nejučiomis atrodo, kad sugrįžome į tuos laikus, kada aštria satyra pliekė valdininkus Vincas Kudirka. Kaip jo reikėtų šiandien, kai šalyje suklestėjo privatinė nuosavybė, kai kurių bendrovių vadovai savo darbininkams algeles moka vokeliuose ir visiškai nesigėdydami sau išsimoka atlyginimus didesnius negu šalies Prezidento. Dabar žmonės su baime pakalba, jog uabininkai paprastus žmogelius traiško kaip museles. Tokie negatyvūs reiškiniai jau skverbiasi į valstybės įstaigas. Dėl to reikia kalbėti, kad nepavėluotume, šalies elitas labai sparčiai tolsta nuo paprastų žmonių ir atrodo, kad šalies įstatymai jam negalioja.


Matyt, inteligentija visuomenės procesus ne tik stebi, bet ir analizuoja, savo išvadas teikia spaudoje. Mane sužavėjo vilkaviškiečio kunigo Vytauto Kajoko pastebėjimai. Jis tiesiai prabilo apie karaliukų ir dievukų atsiradimą, elitą visuomenės sluoksniuose, pažerdamas tokias mintis: ”Pareigos, postai, turtai, grožis – taip laikina. Vieną dieną žmogus reikšmingas, o kitą – mažas ir sumindytas. Vieną dieną visi tiesia jam ranką, o kitą – nepastebi. Ar taip atsitinka todėl, kad žmonės laiku pamiršta “prisisegti” saugos diržus, kad neiškiltų aukščiau savęs, neįsigeistų to, ko nėra nusipelnę”.


Albinas KLIZAS


Rajono Savivaldybės tarybos narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių