Mintys balsu

Laiškas einantiems


Paskutinio skambučio proga tėvelių įpareigota jų visų vardu „Vaivorykštės“ šešioliktai abiturientų laidai turėjau pasakyti kalbą. Kalbą? Jos gi pabosta. Todėl nusprendžiau parašyti laišką. Su pavadinimu. Norėjau pavadinti „Laiškas išeinantiems“. Tragiška. „Laiškas išskrendantiems“? Romantiška. Bet banalu. Tegul bus „Laiškas einantiems“.


Paskutinio skambučio diena labai graži. Šviesiai liūdna. Svarbi. Bet tokių bus daug. Jūs į šią dieną ėjote 12 metų, rytoj eisite į kitas dienas. Ir nuolat būsite kelyje.


Paskutinis skambutis! Tas per 12 metų įkyrėjęs, linksmas, o gal nebepastebimas garsas šiandien nuskambėjo kaip gražiausia muzika. Taip, tikrai, paskutinis skambutis – tai įžanga į nuostabią simfoniją, kuri vadinasi GYVENIMAS. Kur viskas taip rimta, atsakinga. Kartais žvarbiai vėsu. Kur nebėra juodraščių.


O pamenat? Gavus prastesnį pažymį kartais buvo galima paprašyti mokytojo nerašyti jo į dienyną, pakartoti nenusisekusią temą, įrodyti, kad esi vertas geresnio. Ir pavykdavo, kai abu žinojote ar tik jautėte – tikrai vertas.


Skubu nuoširdžiai padėkoti Jums, mūsų vaikų, o kartais ir mūsų mokytojai, kad supratote, matėte, vertinote mūsų vaikus. Pagirdavote jų šukuoseną (kad ir visai kvailą) ar mielą palaidinukę. Juos palaikėte, guodėte, didžiavotės jais ir mylėjote kaip savus. Dažnai pelnydavote ir didesnį jų pasitikėjimą, nes mums, auginantiems vieną, du, na, – keturis, dažnai pritrūkdavo išminties ir žodžių, kurių nestokojote jūs, išleidę per šį slenkstį, palaiminę žvilgsniu ir širdimi paglostę šimtus… Dėkoju, kad dažnai, peržengę protokolinius barjerus, atverdavote ir savo širdį, pakviesdami juos ten pasisvečiuoti, nebijodami, kad pritryps. Nes matėte – taip reikia, kad viskas stotų į savo vėžes. Didžiausios sėkmės jums lydint ateinančius po mūsų.


Bet šiandien svarbiausi esate jūs, mūsų vaikai. Turiu jums pasakyti kažką svarbaus ir tebus tai – NEBIJOKITE DARYTI KLAIDŲ. Tik jeigu galite – pasistenkite iš jų ko nors išmokti. Kad ir kokie mes jums atrodytume solidūs, protingi ir neklystantys, patikėkite, į šias išminties viršukalnes ir mes atėjome per klystkelius ir klaidas. Iš kai kurių pasimokėme, kai kur nusvilome ne po vieną kartą. Ir tikriausiai ne paskutinį…


Labai neramu – ar padarėme viską, kad ramia širdimi išleistume jus iš savo glėbio? Maitinome, rengėme, bet… Kaip su kartėliu pasakė viena čia esanti mama – per 19 mano sūnaus gyvenimo metų aš taip ir nebuvau su juo grybauti, mėlyniauti…


Ir aš – tik šį gegužį parodžiau savo dukrai, kaip spindi rasos lašelis rasakilos taurelėje. Bet esu tikra – ji nustebo. Kaip būtų nustebusi ir būdama penkerių.


Aš žinau, kad jūs mus suprantate. Toks gyvenimas – viskas greitai, kitaip nespėsi. Kažkur.


Nebeišeina būti idealiais tėvais, užauginusiais tobulus vaikus.


Bet niekas nenutrauks stipriausių mus jungiančių gijų, nors net gimėme skirtingose Lietuvose. Ir jūs, ir mes dieviname Bono ir Fredį Merkurį, nuščiūvame klausydami Andriaus Mamontovo. Nustebę, kad klasika gali būti tokia užburianti – kaip ir mes kažkada, palinkote prie Putino „Altorių šešėly“… To paties.


Ir solidariai mūsų akyse žiba ašarų rasa, kai televizijos reportažai Sausio 13-ąją perskaičiuoja aukas, kurių reikėjo, kad gimtų mūsų Tėvynė. Nors jūs tada gyvenote dar tik mūsų svajonėse.


Todėl drąsiai eikite. Jeigu kas – mes būsim šalia.


Linkime jums sėkmės. Žinau, sėkmė visada aplanko tuos, kurie nutiesė kelius jai ateiti. Uždegė žibintus ir gėlėmis nuklojo jos nusileidimo taką. Savo darbu, pastangomis, pasiruošimu netikėtumams. Tai užtarnautas atlygis. Visi čia esantys patirsite tokios sėkmės akimirkų.


Bet kartais sėkmė tiesiog ateina. Kai jos labai labai reikia, kai jokios kitos pagalbos iš niekur nebegali tikėtis. Linkiu jums ŠITOKIOS sėkmės…:) Kuri yra dovana, stebuklas.


O grybauti, mėlyniauti, gal net vėžiauti (!) mes juos, savo didelius vaikus, dar nusivesime. O gal jie mus?


Nes pasaulio pabaiga, atrodo, atšaukta?..


Dalia GUMULIAUSKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių