Miško pasakėčia
Kas čia vyksta, kas čia vyksta? Ko gi čia visi taip pyksta?
Tu, meškėne, nežinai? Gal iš medžio iškritai?
Kriminalas čia baisus „briedis pametė ragus“?
Oi, meškėne, nejuokauk, sėsk ant kelmo ir pietauk,
įsijunki tu žinias, apsišviesi, kaip ir kas!
Taip, matau aš ir girdžiu, tik vis vien nesuprantu:
štai barsukai šaukštus pirko, iždą švaistė, niek nedirbo;
Kiaunės irgi prisidėjo, kyšius ėmė, kol galėjo,
Pirko, statė jie kartu, viskas užburtu ratu!
Bet spauda ne apie tai, kad tu, kurmi, ar matai?
Visi rašo, prakaituoja, zuikiai morkas tik žiaumoja;
žemgroby tu, triuši, šaukia, lauk iš miško, nieks nelaukia!
Vagą suarei ne savo, dirsim kailį dabar tavo!
Šeimą didelę turiu, visi dirbo iš pečių,
Karves ganėm, žemę dirbom, sėjom, pjovėm ir džiovinom.
Priešų niekad neturėjom, visus gerbėm ir mylėjom.
Jei kaimynai pikti būtų, juk užeitų pas triušiukų?
O kaimynas rankom trynė, kad darbuojas jo šiukšlyne.
Štai man suarei laukus, žemės mokesčio nebus!
Pjaut žolės ir nereikės, tad darbuokis iš peties!
Tik po metų kelerių, viskas keičias po velnių!
Triušis mat valdžion išėjo, niekas taip nesiderėjo!
Mes, barsukai, už savus, sostas mūsų vienų bus!
Tuoj sukelsim čia skandalą, šauksim: grobia, vagia, aria!
O toliau jau kaip žinai, spauda, hienos ir vilkai…
Miške keistam gyvenu, net kam pasakyt baisu:
Čia didžiausias kriminalas, kažkieno suartas aras!
Nesvarbu, ką tu darai, ir kad dirbi tu dorai.
Kas bebūtum: stumbras, briedis, nesi kvailas tu pilietis.
Gi matai, kaip čia ir kas, tad nešaudyk į lankas!
Palaikykime triušius, nes kitaip vėl riesta bus;
štai turėsim, ką turėję: šaukštus auksinius ir vėl būrėjus…
Joana NEZA
