Mūsų buvimą primins Agluonėnų ąžuolų ošimas

Lietuvos šimtmečio ąžuolynas unikalus tuo, kad ąžuolai susodinti į laiko spiralės kontūrą kas du metrai, specialiai tam parinkus glaustašakę ąžuolo formą.

 

Projekto „Pažink ir prisiliesk prie Lietuvos istorijos. Pasodinkime 100-mečiui 100 ąžuolų“ iniciatorius bei vykdytojas J. Čepas šventėje nesigyrė, nebėdojo, o dėkojo žmonėms.Per jubiliejinę Lietuvą nuvilnijęs šventinis atkurtos Nepriklausomybės šurmulys pamažu rimsta. Organizacijos, bendruomenės ar pavieniai patriotai pynė šventinį vainiką įvairiais projektais, renginiais ar dar kitaip įprasmino šią Valstybės šventę. Nuošalyje neliko ir Agluonėnų bendruomenė bei idėjos iniciatorius Jonas Čepas su projektu „Pažink ir prisiliesk prie Lietuvos istorijos. Pasodinkime 100-mečiui 100 ąžuolų“.

Nusipelno būti pagerbtas

Po Žolinės atlaidų vakarėjant vyko šio projekto šventinis atidarymas – pristatymas. Priekulės kultūros centro teat­ralizuotas ąžuolų įšventinimas, jaunųjų šaulių iš Gargždų iškilmingas nominacinių lentelių tvirtinimas, besidžiaugiantys savo sodintais ąžuoliukais žmonės darė šią šventę orią ir šiltą. Apie tai jau gražiai rašė „Banga“.

Trumpam nusikelkime į 2017 10 28 dieną, kai vyko pagrindiniai sodinimo darbai. Kokia priešingybė! Lijo kiaurą dieną, tiesiogine prasme braidėme po vandenį ir ąžuoliukus sodinome beveik į vandenį. Žmonės buvo pradėję abejoti, ar augs čia ąžuolai. Agluonėniškio J. Čepo rūpesčiu sklypas buvo sutvarkytas, medeliai paruošti žiemai, prižiūrėti per šios vasaros karščius. Visi puikiai prigijo ir džiugina sodintojus. Renginiui baigiantis buvo kviečiami pasisakyti prie šio projekto prisidėję žmonės, buvo pakviestas ir šio projekto iniciatorius bei vykdytojas J. Čepas, kuris nušvietė esminius dalykus, nesigyrė, nebėdojo, dėkojo žmonėms. Vakarėjančių laukų fone Jonas man atrodė kiek pavargęs, tačiau buvo pakylėtas – žmogus, kuris padarė sunkų ir reikalingą darbą.

Žinodamas, kad Nijolė ir Jonas Čepai paliko Agluonėnus, išsikėlė gyventi kitur, su liūdesiu pagalvojau, ar nebus tik šis įdomus projektas paskutinis Jono darbas Agluonėnuose, kuriam buvo atiduota beveik 40 metų. Ar nusipelno žmogus, išdirbęs šitiek metų, būti įvertintas, galbūt kažkaip pagerbtas? Manau, kad taip.

Skyrėsi savo požiūriu

Mudu su Jonu esame draugai, kartu baigėme aukštąją, tapome miškininkais. Dar studijų laikais Jonas nuo kitų skyrėsi savo požiūriu į gyvenimą, buvo karštai ginantis savo įsitikinimus, kūrybiškas, neslėpė savo antisovietinių nuotaikų. Po Atgimimo netapo nei dideliu politiku, nei dideliu verslininku, suprato, kad Tėvynei tarnauti galima puošiant ją, gaivinant jos istorinį atminimą, tuo ugdant žmonių pasididžiavimą savo kraštu, keliant patriotinius jausmus. Jonas išliko ištikimas pasirinktam keliui. Kaip draugas, galiausiai kaip pilietis jaučiu pareigą apžvelgti J. Čepo veiklą Agluonėnuose.

Atėjo Jonas į Agluonėnus iš valstybinių miškų tarnybos 1980 m. ir tapo kolūkio tada taip vadinamu landšaftininku. Darbas lyg ir aiškus – tvarkyti aplinką, prižiūrėti želdinius, vaizdinę informaciją, konsultuoti gyventojus, tvarkančius sodybas ir t. t.

Šiame krašte dėl įvairių aplinkybių liko daug neprižiūrėtų ir apleistų kapinaičių. Įžvelgęs jų istorinę, paveldosauginę reikšmę ėmė jas tvarkyti. Pirmiausia Agluonėnų senąsias kapines, vėliau iš kitų apleistų kapinaičių rinkti vertingiausius, meninę vertę turinčius paminklus ir eksponuoti juos Agluonėnų kapinėse. Tačiau buvo nesuprastas ir darbų nebetęsė.

Sodyboje – daug širdies

Kolūkio pirmininkas šviesaus atminimo Alvydas Treigys prisimenamas kaip netipiškas vadovas. Į pirmą vietą jis kėlė ne ūkio ekonominius rodiklius, o siekė, kad žmonės gyventų gražiau, švariau, rūpinosi kolūkiečių kultūriniu gyvenimu.

Pirmininko iniciatyva kolūkis nupirko tipišką tam kraštui mažažemio ūkininko Jurgio Brechto sodybą, kurią reikėjo pertvarkyti kultūrinėms reikmėms. Jonui buvo pavesta tai padaryti. Teko įdėti daug širdies atliekant šį darbą: rinkti būdingus eksponatus, restauruoti ir eksponuoti juos, visaip populiarinti šią sodybą. Čia buvo atgaivintos klojimų teatrų tradicijos. Prof. Petras Bielskis su savo studentais rengdavo tautiškus vaidinimus. O kaip tada tai kėlė dvasią, laisvės nuojautą!

Buvo pasirinktas teisingas sprendimas, o tai įrodo, kad sodyba išliko, buvo pertvarkyta į muziejų ir gyvena savo švietėjišką gyvenimą iki šių dienų.

Baltijos kelyje – kryžius

J. Čepas yra įvaldęs kryždirbystės meną: pats darosi eskizus ar brėžinius, puikiai kala šriftus ir ornamentus, jaučia medžio plastiką. Priskaičiavome apie 60 įvairiausių jo darytų dekoratyvinių medžio darbų. Jonas yra padaręs kryžių, kuris pastatytas Baltijos kelyje, Pasvalio – Biržų kelio atkarpoje, nuo Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono Sąjūdžio.

Jonas pasakojo, kaip Agluonėnų bendruomenė jam padėjo nuvežti ir pastatyti tą kryžių, davė sunkvežimį. Tą pačią dieną prie pastatyto kryžiaus įvyko didelis mitingas. Kaip žinia, Tarptautinė Baltijos kelio akcija, kaip išsivadavimo simbolis, prieš dešimtmetį įtraukta į UNESCO Pasaulio atminties tarptautinį registrą. Šiemet kryžius buvo parvežtas ir pats autorius jį restauravo.

Didžiausias darbas – parkas

Didžiausias Agluonėnų bendruomenės ir J. Čepo darbas – ant Agluonos upės kranto žaliuojantis parkas. Būdamas įžvalgus ir turėdamas įgimtą estetinį skonį, Jonas sėkmingai, sakyčiau idealiai, parinko parkui vietą. Tam gavo ūkio valdžios pritarimą. Reikia nepamiršti, kad šalies politinio, ekonominio lūžio laikotarpiu visos aplinkybės labai sparčiai keitėsi – tokie kaip parko kūrimo projektai galėjo būti stumiami į šalį. Tačiau žmonių entuziazmas buvo beribis. Reikia pradėti sodinti, padaryti pradžią! Lietuvininkų bendrija panoro įamžinti savo kraštiečių atminimą. Ta proga buvo pasiūlyta sodinti ąžuolyną ir tam buvo pritarta. 1990 metų pavasarį prasidėjo sodinimo darbai. Dalyvavo apie 100 lietuvininkų. Manau, kad Jonas tada sąmoningai atitraukė ąžuolyną nuo Agluonos upės, tuo lyg rezervuodamas plotą parko plėtimui. Ateityje tai pasitvirtino.

Žiūrint į dabartinį parką iš paukščio skrydžio jis primena atverstą knygą, kurios lapuose metai po metų ir buvo rašoma materialioji parko istorija.

Parko centrinė alėja (ji atlieka ir gat­vės funkcijas) pasipuošusi jau gražiai paaugusiais medžiais. Jos dešinėje suformuota didelė erdvė su centre supiltu (iš tvarkytos užtvankos grunto) kalnu, į kurį veda trys takeliai. 1990 m. minint Agluonėnų 450 metų jubiliejų, ant kalno pastatytas prasmingas paminklas „Aukuras“ (skulp. Justas Mickevičius). Prie kiekvieno takelio stovi akmenys su užrašytais tekstais iš Agluonėnų istorijos. Ši erdvė gali būti naudojama iškilmingiems masiniams renginiams. Agluonėnų 475 metų jubiliejus taip pat pažymėtas paminkliniu akmeniu, stovinčiu arčiau alėjos.

Spiralė neturi pabaigos

Kairėje alėjos pusėje mus pasitinka jau minėtas Lietuvos šimtmečio ąžuolynas, unikalus tuo, kad ąžuolai susodinti į laiko spiralės kontūrą kas du metrai, specialiai tam parinkus glaustašakę ąžuolo formą. Pirmieji (skaičiuojant nuo spiralės pradžios) 39 ąžuolai skirti iškiliems Valstybės veikėjams bei svarbiausiems istoriniams įvykiams, nulėmusiems Lietuvos valstybės raidą atminti. Toliau – žmonių, parėmusių šį projektą, sodinti medeliai. Iš viso spiralėje – 100 ąžuoliukų. Įvardinti 39 medeliai, pažymėti atskiromis lentelėmis, o rėmėjų pavardės iškaltos tam ąžuolynui skirto krikšto plokštumoje. Daugiaprasmiu laiko spiralės ženklu išreikšta nesibaigianti istorijos tėkmė, tikėjimas Lietuvos valstybės klestėjimu, pradėtų darbų tąsa. Spiralė turi pradžią, bet neturi pabaigos!

Lietuvininkų ąžuolynas, pradėjęs šio parko kūrimo istoriją, jau įsitvirtino. Čia priskaičiuojama apie 350 puikiai augančių plačia laja, sveikų, daugiau kaip 30 metų turinčių ąžuolų. Šio gražaus darbo iniciatoriai – Lietuvininkų bendrijos pirmininkas Viktoras Petraitis ir kolūkio landšaftininkas J. Čepas.

Prisiminimas apie Imanuelį Kantą

Kiek toliau, prie alėjos, minint Lietuvos tūkstantmetį, 2009 metais pastatytas paminklas „Sugriauta siena ir likusi raudonų plytų arka“, simbolizuojantis tragišką šio krašto žmonių likimą. Lankytojui praėjus pro arką atsiveria plastiškas kalnelis, kuriame išdėstyti Klaipėdos krašto liaudies meistrų padaryti krikštai, skirti iškiliausiems šio krašto žmonėms: Kristijonui Donelaičiui, Martynui Mažvydui, Vydūnui, Liudvikui Rėzai, Evei Simonaitytei, o 2014 05 16 atidengtas dar vienas krikštas, skelbiantis, kad už šios sienos, Kantvainų kaime, gyveno vokiečių filosofo Imanuelio Kanto prosenelis Richardas Kantas. Minėtą dieną Čepų sodyboje vyko Imanuelio Kanto kilmės šaknų ieškojimui skirta konferencija. Pranešimus skaitė įžymūs filosofai, istorikai Alvydas Jokubaitis, Nerija Putinaitė, Silva Pocytė. Buvo pasižadėta šią tradiciją periodiškai tęsti. Atrodytų, kad rajono Turizmo informacijos centrui taip pat turėtų rūpėti šis faktas – jų iniciatyva greičiau padėtų iškilti įdomiam turistiniam objektui.

Įdomus technikos paminklas

Paėję toliau randame technikos paminklą – Kantvainų kaimo vėjinio malūno vidaus įrengimus, mechanizmus, atskiras detales. Ekspozicija apsaugota nuo kritulių stogeliu. Technikos mėgėjams čia tikrai įdomu. Ši ekspozicija tapo dar vienu paminklu, liudijančiu žmonių siekį ir pastangas išsaugoti ir atstatyti tai, kas buvo svarbu ir brangu mūsų tėvams ir seneliams.

Alėjos pabaigoje, dešinėje, – erdvė, skirta aktyviam poilsiui. Anksčiau čia buvo įrengta įvairių žaidimams ir sportui skirtų savadarbių įrenginių. Deja, medinės konstrukcijos neilgaamžės, o sugriežtėjus saugos reikalavimams viešųjų vietų įrengimams juos statyti tapo brangu ir problematiška. Šioje vietoje prie Agluonos yra mėgstamos agluonėniškių maudyklės.

Laimingo likimo pojūtis

Parko alėja baigiasi prie buvusios Nijolės ir Jono Čepo sodybos. Pastaroji buvo suformuota kaimo turizmo sodybų principu. Visi pastatai originalaus dizaino, liaudiško stiliaus, gražiai supami želdinių. Sodyba puikiai integruojasi į parką.

Kuo žymus Agluonėnų parkas? Ko gero, tai vienintelis teminis parkas, įamžinantis ne tik Agluonėnų, Mažosios Lietuvos, o nuo šių metų ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės svarbiausius įvykius, iškiliausius kultūros ir valstybės veikėjus.

Atėjo laikas užversti „parko knygą“. Kyla retorinis klausimas – ar užvers ją ir J. Čepas? Sakoma, kad iš širdies ir su meile sukurti dalykai turi laimingą likimą, tuo labai norisi tikėti. Tebūna pašlovinti grožio kūrėjai!

Netrukus parkas minės 30 metų sukaktį. Viliamės, kad jis ir ateityje bus prižiūrimas, reikalingas ir mylimas. To jam iš visos širdies ir linkime.

Antanas SEBECKAS

Miškininkas

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių