Muziejininke tapo paklausiusi širdies balso
Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė G. Rudaitytė: „Muziejininkui svarbu gilintis į eksponatų istoriją, juos reikia sisteminti, aprašyti.“
Prieš kelis mėnesius pradėjusi dirbti Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė Giedrė Rudaitytė spėjo įsitikinti, kad tai jos širdžiai mielas darbas. O jeigu pačiam įdomu, tai nesunku įkvėpti kitus, jiems perteikti informaciją. Giedrei pasitikėjimo suteikia ir aplinkinių vertinimai, kad ji sėdi savo rogėse.
Atlygį kompensuoja džiaugsmas
Pirmą kartą Agluonėnų etnografinėje sodyboje, kuri yra Gargždų krašto muziejaus filialas, G. Rudaitytė apsilankė su priešmokyklinukais, dirbdama Vėžaičių pagrindinėje mokykloje. Ji atsivežė vaikus į edukacinį užsiėmimą „Duonos kelias“, norėdama šiems pasiūlyti kažką įdomaus. Nuo šios vasaros vidurio dirbdama filiale stengiasi kitus patraukti įdomia veikla.
Paskelbus konkursą eiti Agluonėnų etnografinės sodybos vadovės pareigas G. Rudaitytė, Klaipėdos universitete baigusi lietuvių kalbos ir literatūros su suomių kalbos specializacija, ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos bakalauro bei vadybos magistro studijas, ryžosi pabandyti. Ne tik dėl to, kad darbas būtų arčiau namų – Giedrė gyvena Ketvergiuose.
„Perskaičiau reikalavimus, pasidomėjau sodybos istorija, joje vykstančiais renginiais, edukacijomis ir intuityviai pajutau, kad man šis darbas patinka. O jeigu pačiam įdomu, tai nebus sunku įkvėpti, sudominti ir kitus“, – šypsodamasi ištarė G. Rudaitytė.
Ji prisipažino, kad darbą rinkosi klausydamasi savo širdies – ėjo ten, kur traukė. „Turėjau gerai apmokamą, bet širdis nelinko, – prasitarė pašnekovė. – Mažesnį atlyginimą kompensuoja džiaugsmas, pasitenkinimas darbu.“
G. Rudaitytė suvokia, jog datų, faktų muziejininkui neužtenka – jis turi perteikti pasakojimus, persmelktus emocijomis, įdomiomis, pikantiškomis detalėmis iš senųjų gyventojų istorijos.
Įkvėpė mylėti istoriją
Agluonėnų etnografinė sodyba – vienas iš išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. „Jos istorija prasidėjo 1898 m., kai buvo pastatytas gyvenamasis namas ir klojimas, o muziejaus – 1981 m., kai ją nupirko kolūkis“, – kalbėjo G. Rudaitytė. Joje įrengta etnografinė lietuvininko laukininko buitį atspindinti ekspozicija. Čia lankosi vaikų ir suaugusiųjų ne tik iš Klaipėdos, bet ir Kauno, Vilniaus, kitų šalies vietovių ekskursijos. „Yra žmonių, norinčių pabūti šioje sodyboje, pailsėti nuo miesto šurmulio, vaikštinėja basi, – šypsojosi Giedrė. – Vasarą ši erdvė turi terapinį poveikį – medžių žaluma, paukščių čiulbėjimas. Ji įgyja sveikatingumo įvaizdį.“
G. Rudaitytė džiaugėsi, kad iš užsienio sugrįžęs jaunimas užsuka į šią sodybą. „Jauniems žmonėms įdomu – fotografuoja regis nereikšmingas detales“, – stebėjosi Giedrė.
Ji prisipažino, kaip pradžiugino pačioje darbo pradžioje čia apsilankęs garbus svečias, žinomas istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas. „Jis apžiūrėjo eksponatus, iš kurių keli labai sudomino. Tai miniatiūrinis lygintuvas ir kultuvė, dekoruota augaliniais motyvais. Spėjama, jog tokius puoštus darbo įrankius bernelis mergelei dovanojo“, – dėstė vadovė. Jai įstrigo, kokiomis švytinčiomis akimis profesorius žvelgė į eksponatus – istorinius reliktus. „Supratau, kad taip reikia mylėti istoriją“, – ištarė G. Rudaitytė.
Brangina lietuvininkų praeities ženklus
Į Agluonėnų etnografinės sodybos vadovės vietą Giedrė atėjo iš Kauno Valderfo mokyklos, kurios pagrindas – humanistinė pedagogika. Ji dar mokosi, kad gautų Valderfo mokytojo kvalifikaciją. „Čia įgyta patirtis man labai praverčia, – patikino pašnekovė. – Juk čia vyksta edukaciniai užsiėmimai.“
G. Rudaitytė šypsodamasi rodė, kaip reikia verpti rateliu – „kalvaratu“. Pradėjus dirbti, teko išmokti verpti, nes vyksta edukacinis užsiėmimas „Nuo avytės iki kojinytės“. Giedrė jį šiek tiek papildė. Jai rūpi, kad gyvuotų senieji amatai.
Kuriamos naujos edukacijos. „Iš molio ir šiaudų statysime lietuvininko stubą. Vaikai ne tik sužinos apie senąją Mažosios Lietuvos architektūros ir statybos tradiciją, bet ir atskleis savo kūrybiškumą“, – dėstė vadovė. Ji priminė dar vieną naują edukaciją „Šviesos kelias: nuo balanos iki žibalinės lempos“. Istorija besidominti Giedrė įsitikinusi, jog balanos gadynės žmonės ne mažiau dvasiškai turtingi nei šiandieninė karta. „Dvasinis – ne komercinis grožis buvo senovėje: žmonių buvimas kartu, lopšinių dainavimas“, – sakė muziejininkė. Ji tai stengiasi perteikti lankytojams, priminti dvasiškai turtingą šio krašto žmonių gyvenimą.
G. Rudaitytės debiutas Agluonėnų etnografinėje sodyboje – Virgilijaus Jankausko fotografijų paroda „Šviesos ir tamsos metamorfozės“. Įgyvendino ir kitą idėją – Vydūno metais surengė edukaciją-renginį vaikams ir suaugusiesiems.
Naujoji vadovė atskleidė savo planus: pasiryžusi surinkti daugiau pasakojimų, duomenų apie senuosius sodybos gyventojus Jurgį Brechtą (1881–1954) ir Mariją Jokumaitienę-Brechtienę (1883–1934), jų dukrą Marę, kuri 1931 m. ištekėjo už Viliaus Vytės, o šis žuvo Antrajame pasauliniame kare. Reikia skubėti, kol dar yra gyvų šio krašto istorijos liudytojų. Šie pasakojimai bus eksponuojami Agluonėnų bendruomenei, lankytojams.
Per pirmuosius darbo mėnesius muziejininkė G. Rudaitytė įsitikino, kad tai jos širdžiai mielas darbas. Dar džiugiau, kad aplinkiniai tvirtina, kaip jai tinka šis darbas.
