Naujos erdvės – įkvėpimas doviliškiams

Etnologės D. Lengvinaitė ir J. Vozgirdienė kuria Užgavėnių nuotaiką atspindinčią aplinką.

Renovuotame Dovilų etninės kultūros centre įsikūrę darbuotojai negali atsidžiaugti. Pagaliau po ilgokos pertraukos sugrįžo namo. Daugiau nei prieš šimtmetį statytas ir perstatytas pastatas dabar pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms, tuo pačiu išsaugota praeities dvasia, istorinė atmintis. „Čia lankosi rajono žmonės – jis atviras visiems“, – kalbėjo centro direktorė Lilija Kerpienė.

Žemaičių kambaryje vyksta edukaciniai užsiėmimai.Palėpėje – reprezentacinės patalpos

„Čia mūsų namai“, – džiaugėsi L. Kerpienė, rodydama atgijusią palėpę virš pagrindinės salės. Buvusios apverstos pagalbinės patalpos tapo reprezentacinės. „Net sunku patikėti jų realumu“, – prisipažino etnologas Helmutas Lotužis.

Dovilų etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė: „Renovuotame centre kultūros erdvės labai išsiplėtė.“Direktorė prasitarė, kiek teko diskutuoti su rajono vadovais ir specialistais, juos įtikinėti, kad būtina įrengti ir šias patalpas, nors projekte nebuvo numatyta.

Dabar palėpę pasidaliję cent­ro specialistai. Jie neturi kabinetų, bet draugiškai pasitardami kuriasi savo erdves.

„Čia „ubagų prieglauda“, – juokdamasi rodė į išrikiuotas įvairių personažų kaukes etnologė Jolita Vozgirdienė. Šioje edukacinėje erdvėje kuriama Užgavėnių nuotaiką atspindinti aplinka. Prieš Kalėdas čia buvo „rojaus kampelis“ su Adomu ir Ieva.

Dovilų etninės kultūros cent­re atsispindi šios seniūnijos teritorijos istoriniai ypatumai. Čia juk ribojasi mažlietuvių ir didžialietuvių žemės.

Atgabeno iš protėvių stubos

Lietuvininko gyvenimo ypatumus atspindinčią erdvę kuria H. Lotužis, anot direktorės, pagal darbą ir charakterį tikras šišioniškis. Iš savo protėvių stubos jis atgabeno praeitį menančių buityje naudotų daiktų. Šimtametis šveicariškas laikrodis laiko nerodo, bet žavi gražiu skambėjimu. Ant sienos prie lovos – rankomis siuvinėtas kilimėlis. Prie stalo – kelios autentiškos kėdės. Čia svečiai kviečiami išgerti kafijos ir pasivaišinti pyragu, iškeptu pagal šišioniškių receptą. Beje, Etninės kultūros centre dirbantis etnologas Jonas Tilvikas rengia mokslinį darbą apie Mažosios Lietuvos liaudies mediciną.

Kitame gale – žemaičio būsto imitacija. Senovinė, iš XIX amžiaus išlikusi kraičio skrynia puošta piešiniais augaliniais motyvais. Pasak L. Kerpienės, nuo lietuvininkų ji skiriasi – šių skrynioms būdingas raižymas. Galima susipažinti su staklėmis, siūlų vytuvais.

Šioje erdvėje vyksta kūrybiniai procesai. Edukaciniuose užsiėmimuose etnologė Dalia Lengvinaitė moko iš šiaudų verti ir rišti gražius darbelius. Sukūrė šių metų sėkmę simbolizuojančių etninio stiliaus lėlių. Dalia pasiruošusi mokyti megzti riešines – tai labai patinka. Norinčiuosius pamokytų megzti pirštines šiam kraštui būdingais ir baltų raštais. „Dabar plečiasi edukacinių užsiėmimų veiklos“, – džiaugėsi L. Kerpienė.

Kaip rojuje

Meno skyriaus vadovas Donatas Bielkauskas savo erdvėje dirba su atsinaujinusiu folkloro būreliu. „Čia taip pat bus muzikos kūrybos, muzikavimo erd­vės, be to, veiks fotografijos ir videobūrelis“, – dėstė Donatas. Beje, jis informacinių technologijų žinovas, todėl ir šios srities darbų užtenka.

Meno skyriaus vadovas D. Bielkauskas: „Tai kūrybinė folkloro būrelio erdvė, be to, muzikos kūrybos, muzikavimo erdvė, veiks fotografijos ir videobūrelis.“Yra bendra „raštinė“, taip pat atviroje erdvėje. Direktorę L. Kerpienę priglaudė Helmutas, savo erdvėje paskyręs tik stalą. Bet vis tiek ji sako, kad dabar centre – kaip rojuje: per 32 darbo metus tokių sąlygų neturėjo. Dabar yra galimybė plėsti kultūrinę veiklą, gražios erdvės įkvepia kultūros darbuotojus.

Dovilų etninės kultūros cent­re veikia lėlių teatro būrelis, kuriam vadovauja Gintarė Radvilavičiūtė. „Vaikai mokosi pažinti lėlių teatrą, vaidybą, siuva lėles. Vadovė svajoja suburti lėlių teatro kolektyvą“, – kalbėjo L. Kerpienė.

Pagrindinėje salėje repetuoja miestelio vaikų ir paauglių kolektyvas „Dovix“, kurio vadovė Eglė Treščenkinienė. Į repeticijas renkasi folkloro ansamblio „Lažupis“ dalyviai. Vasario 16-osios proga parodų salėje planuojama surengti parodą. Šalia jos yra jauki edukacinė erdvė vaikams ir suaugusiesiems, visiems, kurie domisi lietuvininkų ir žemaičių tradicijomis.

Išsaugota praeities dvasia

Anot H. Lotužio, spalvinga šio XX amžiaus pradžios pastato istorija. Ne kartą jis buvo perstatytas, tačiau akmeniniai pamatai ir sienos liko. Po renovacijos senojoje sienoje išsaugoti autentiški fragmentai – pagrindinėje ir parodų salėse. Be to, išlikusi Mažosios Lietuvos pastatams būdinga kolona, arka virš durų.

„1910 metais čia veikė svečių namai, – dėstė Helmutas. – Pasikeitus savininkams, atsirado restoranas. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo įrengta salė. Šis gražus pastatas su sodu rekreaciniame Dovilų miestelyje traukė klaipėdiškius valstybės bei pasienio tarnautojus. Čia buvo skiriami romantiniai pasimatymai. Taigi lankėsi nepaprasti svečiai. Ir po šimtmečio renkasi gražūs žmonės.“

Po Antrojo pasaulinio karo šiame pastate buvo įrengti būstai, o dalis patalpų skirta kultūros namams. Dabar visame šeimininkauja kultūros darbuotojai.

„Atvyksta rajono žmonės, norintys susipažinti su atnaujintu pastatu. Mes atviri visiems“, – šypsojosi L. Kerpienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių