(Ne) Atrastoji emigrantų žemė
„Mums iki gyvo kaulo įkyrėjo būriai lyg iš kosmoso nukritusių angliškai nekalbančių žmonių, kurie girtuokliauja gražiausiose mūsų miesto vietose, rūko kontrabandines cigaretes, rusiškai keikiasi ir steigia savo kavines ir parduotuves su acte išmirkytomis daržovėmis, prieskonių prikimštais saliami ir rūkyta mėsa“, – piktinasi Bostono, Jungtinės Karalystės, miesto senbuviai anglai.
„Kai mes atsikėlėme su šeima į savo dabartinį namą, mūsų senukai kaimynai anglai iš pradžių bijodavo net būti savo kieme, kai mes išeidavome į lauką. Prisiklausę visokio blogio buvo apie lietuvius. O anksčiau sakė nė durų nerakindavę“, – pasakojo lietuviai emigrantai, praėjusią savaitę man lankantis šiame mieste.
Bostone imigrantai – lietuviai, latviai, lenkai – sudaro apie 70 proc. visų gyventojų. Fabrikuose ir dirbamuose apylinkių laukuose darbo užtenka visiems – tik dirbk. Ir dirba vien imigrantai pamainose po 12 valandų. Pavyzdžiui, visą laiką kabina ant kablio nupeštas vištas prie konvejerio arba pakuoja tūkstančius dėžučių kopūstų salotų su majonezu. Uždarbis sukasi apie 8–10 svarų per valandą. Žmonės patenkinti – perkasi butus, namus, mašinas. Drąsiai ima paskolas iš bankų, nes palankios sąlygos. Nesibaimina dėl vaikų ateities – mokslams taip pat lengva pasiskolinti, niekas neskubina atiduoti. Jaučiasi saugūs – Anglijoje tarsi komunaliniai mokesčiai mokamas ir mokestis municipalinei policijai. Atsirado duobė šaligatvyje – rašai į meriją, gauni atsakymą, kad duobė bus užtaisyta tada ir tada. Vaikai Anglijoje – pasaulio centras. Nesiseka vaikučiui lietuviukui adaptuotis darželyje, galima pratinti po kelias valandas per dieną, ir už tai nereikia mokėti. Net bažnyčiose vaikams įrengtas žaidimų kampelis, nes jie per maži suprasti tikėjimo tiesas, ir kol tėveliai meldžiasi, jų atžalos gražiai žaidžia auklės prižiūrimi. Vakarais ir savaitgaliais gatvės ir aikštės pilnos žmonių, kurie šeimomis eina apsipirkti, ilsėtis į parkus, iš supermarketų tempia kalnus maisto ir drabužių, kurių kainos mažesnės negu Tėvynėje. O uždarbis didesnis kelis kartus. Kaimynai malonūs, darbdaviai žmogiški. Tiesiog rojus žemėje.
„Tai labiausiai ir žavi, kad esi vertinamas, išklausomas, laikomas žmogumi visur: darbe, parduotuvėje, merijoje. Nesvarbu, kuo dirbi – valytoja ar inžinieriumi, esi gerbiamas. Niekas nepersekioja –
yra taisyklės, ir visi jų laikosi, net policija nesivaiko, netikrina greičio, nes visur kameros, o baudos didelės. Žmonės mandagūs, net šunys nepikti“, – kalba emigrantai. O ką mes turime Lietuvoje? Trūksta paprasčiausios elgesio kultūros: pasisveikinti su kaimynu, įlipus į mikroautobusą ar atėjus prie gydytojo kabineto durų. Valstybinės įstaigos vadovas apšaukia dėl niekų pavaldinius net vartodamas rusiškus keiksmažodžius. Darbo biržoje pasijusi antrarūšis lyg žemės kirminas, nes tavo bėdos niekam neįdomios. Kai susirgsi, suklupsi, nebedirbsi, sistema tave greitai gali sudoroti – skolos, antstoliai, teismai – ir į gatvę. Teko girdėti, kaip vienas klaipėdiškis, sudaręs skolų grąžinimo grafiką su daugiabutį administruojančia namų valdos įmone, pradėjo atiduoti skolas, tačiau netrukus gavo kvietimą į teismą. Dėl skolų bylą iškėlė ta pati namų valda. Skola šoktelėjo perpus – savo riebią riekę atsiriekė advokatas. Niekam nebuvo įdomu, kad tam žmogeliui jau nuo bado krenta dantys. Bylos dabar užvedamos net dėl 5 eurų skolos. Ir mala žmogų lyg mėsmalėje. O paskui stebimės: iš kur pas mus tiek daug savižudybių? Ar tokių istorijų yra Klaipėdos rajone? Pasak emigrantų, ne pinigai, o ta mūsuose tvyranti neteisybė gena žmones iš Lietuvos. Tačiau yra ir kita medalio pusė.
Kai kurie mūsų tautiečiai taip susižavi Anglija, jos gerove, jog išsižada savo šaknų. Tokius patys imigrantai vadina suanglėjusiais lietuviais. Viena tokia šeima tarpusavyje kalba tik angliškai, vaikams neleidžia kalbėti lietuviškai. Net vardus „suanglino“. Laikė save anglais, kol mokykloje jų 12 metų sūnaus neužpuolė bendraamžis anglas, šaukdamas: „Lauk iš mano šalies tu, dvokiantis imigrante!“ Po „Brexit“ lietuviai pasijuto tarsi sutrypti į purvą. „Gerai, mes išeisime. Kas dirbs tuose jų fabrikuose? Kai sužinojome, kad anglai nori išstoti iš Europos Sąjungos, cechuose buvo tylu tylu. Visi prislėgti, savo mintyse paskendę. Patys anglai darbdaviai mus ramino, net skelbimą pakabino, kad tas „Brexit“ nieko nereiškia, dirbsime kaip dirbę. Bet kažkas pasikeitė, kažkas viduje lūžo. Bandysime ištverti dar dvejus metus, kol dukra baigs čia mokyklą, ir kraunamės lagaminus namo“, – kalbėjo sutikta tauragiškė emigrantė. „Aš jau 10 metų čia, bet žadu grįžti namo. Mes visada jiems būsime svetimi, antrarūšiai. Taip jaustis yra sunku. Kas kad užmoka daug. Tiek dirbdamas ir Lietuvoje gali neblogai pinigo „užkalti“, – dėstė mintis kitas emigrantas.
