Nedramatizuoti?
Anądien Gargžduose sutikau pažįstamą emigrantų porą. Šypsodamiesi sutuoktiniai sakė, kad atostogos baigiasi – vėl iškeliaus į Angliją. Gargždiškė ten uždarbiauja 16 metų. Anuomet gyvenimo brandos sulaukusi moteris buvo atleista iš reformuojamos įmonės. Bedarbė veltui mynė Darbo biržos slenkstį. Apie savo išgyvenimus ieškant darbo tada bėdojo „Bangai“. Praradusi viltį jį surasti, susikrovė daiktus ir išvyko į Angliją, kur po studijų jau buvo įsikūrusi dukra. Netrukus ten leidosi ir vyras su sūnumi. Gargžduose sumažėjo viena šeima. O kiek jų dar emigravo?
Dabar priešpensinio amžiaus emigrantė negalėjo pasakyti, ar besugrįš į Lietuvą sulaukusi pensijos. „Anglijoje ir pensininkai gali dirbti, jeigu tik pajėgia ir turi noro – niekas jų karšinčiais nevadina, – šyptelėjo emigrantė. – O kaip Lietuvoje iš pensijos išgyventi, kai čia viskas taip brangu, ypač daržovės? Anglijoje pensininkams vaistai nemokami, nereikia mokėti už medicinos paslaugas.“
Gargždiškė užsienyje dirba paprastą darbą – tvarko anglų namus, tačiau patenkinta, nes yra laukiama ir gerbiama. Atlyginimas – vienas iš kukliausių toje šalyje, tačiau oriam gyvenimui užtenka. Emigrantai patikino, kad ten įsikūrę jų vaikai į Lietuvą tikrai nebegrįš. Šie savo šeimose kalbasi gimtąja kalba, lietuviškai moko atžalas – stengiasi išsaugoti lietuvybę. Bet argi jie kada nors sugrįš gyventi į tėvų gimtinę?
Statistika optimizmo neteikia: šiemet per pusmetį iš Lietuvos išvyko 32 tūkst. gyventojų – 10 tūkst. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Mokslo metus bendrojo ugdymo įstaigose pradėjo 4 tūkst. mokinių mažiau nei pernai, kolegijose ir universitetuose mažiau 8 tūkst. studentų.
Marijus Mikutavičius, sulaukiantis pasiūlymų parašyti dainą apie du milijonus, atsako: „Aš apdairiai parašiau, kad mūsų ne Lietuvoje trys milijonai, o pasaulyje.“
Žmonės nori gyventi geriau ir patogiau. Ir niekas nesulaikys ieškoti laimės pasaulyje. Dabar patrauklu emigruoti. Netgi neįgalieji vienos akcijos metu gąsdino išvažiuosią iš Lietuvos.
Ne visi emigruoja vien dėl pinigų. „Norėjome pamatyti pasaulį“, – dėstė vyras, grįžęs iš emigracijos ir vienoje rajono seniūnijoje įsigijęs sodybą. Jis įkūrė mėsinių galvijų ūkį. Vėžaitiškis sėkmingą verslą sukūrė pabuvęs Jungtinėje Karalystėje.
Visgi iš Lietuvos emigruojančiųjų daugiau nei sugrįžtančiųjų. Akcijos sugrąžinti emigrantus – tik pompastiškos šnekos. Buvo patarimų įsiklausyti į jaunimo poreikius. Ir išgirsti: reikia darbo ir adekvataus uždarbio. Ir švietimo reformos, ir pokyčių sveikatos apsaugos srityje. Net 75 proc. emigrantų kaip svarbią socialinę priežastį, sulaikančią nuo grįžimo į Lietuvą, nurodo aukštą korupcijos lygį.
Trumpam į gimtąjį rajoną grįžę emigrantai sakė, kad sugrįžtų, jeigu čia gautų adekvačius atlyginimus. Ir ne vokeliuose. Ogi šešėlinė ekonomika veši. Antai susitarus su paklausią produkciją gaminančios įmonės savininku kalbėti apie verslą „Bangai“, jis nebeatsiliepė telefonu. Ko pabūgo verslininkas, kuris skelbiasi, kad darbuotojai gauna minimalias algas? Argi galima už tiek išgyventi?
Elito abejingumas socialiniam teisingumui, maži atlyginimai ir pensijos neteikia optimizmo, kad greitai padėtis pasikeis. Ir emigracija nesustos. Bet gal paguos pasaulio lietuvio, poeto, publicisto Tomo Venclovos, kurį šiomis dienomis Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei, žodžiai: „Nedramatizuoti emigracijos, tai problema, bet tai nėra tragedija, kaip kartais vaizduojama.“
