Neėskime savo brolių
„Kokia prasmė pasninkaujant atsisakyti mėsos, jeigu mes kiekvieną dieną ėdame vienas kitą?“ Šiuo retoriniu klausimu jau keletą metų prasideda mano adventas. Mėsos atsisakymas veganų ir vegetarų laikais neteko prasmės, tačiau atsisakyti apkalbų, pakelto tono namuose ar darbe, veidmainystės ir nenuoširdumo – štai čia ir prasideda tikrieji advento iššūkiai. Pirkti mažiau, apkabinti dažniau, atleisti, nusišypsoti, pasiaukoti. Ar dar mokame tai? Ar jau galutinai tapome tuo senosios animacijos drakoniuku, nuolatos kartojusiu: „viskas man, man ir tik man!“?
Šiemet šis ramybės, susikaupimo, apmąstymų laikotarpis toks neramus ir išsiderinęs, kad kyla baimė, jog Jėzus prakartėlėje bus kaip niekad vienišas, nes per visas šias rietenas mes neturėsime laiko aplankyti Jo. Visuomenė skaldoma ir talžoma įvairių įstatymų, apribojimų ir sankcijų. Kaimynas kaimynui tampa įtariamuoju, gatvėje vieni nuo kitų nusukame akis, leidžiame sau auklėti kitą dėl to, kaip jis auklėja savo vaikus, esame raginami skųsti, būti kategoriški ir nejautrūs. Mokytojai pyksta ant valdžios, tėvai pyksta ant mokytojų, valdžia – ant visuomenės, nes ji po daugiau nei dvidešimties nepriklausomybės metų išdrįso kažko pareikalauti! Spauda ir televizija sproginėja frazėmis atėmė, pagrobė, streikas, mitingas, piketas… Nuolaidos, išpardavimai, dovanos, pirkti, pirkti, pirkti… Gal kas nors galėtų sušukti STOP?
Juk mes, lietuviai, mes ne tokie. Mes nesame ir niekada nebuvome kraugeriai. Ypač vieni su kitais. Pravažiuokite senuosius, tačiau dar gyvus Lietuvos kaimus. Yra vienas dalykas, kurio ten nepamatysite. Tai tvoros. Lietuviai niekada nesitvėrė nuo kaimynų aklinomis tvoromis. Pažinojo savo kaimynus. Pirmieji skubėdavo į pagalbą. O dabar? Pernai turėjome svečią iš užsienio. Važiuojame per naują gyvenvietę Klaipėdos priemiestyje. Žmogus žvalgosi, tyrinėja naują aplinką ir staiga klausia: „Viskas čia pas jus labai gražu ir modernu, bet kodėl visi užsitvėrę tokiomis aukštomis, aklinomis, tarsi arklidžių tvoromis?“ Arklidžių tvoros. Kiek daug tas klausimas pasakė. Ir nors mes su savo kaimynais sutariame puikiai, kad ir kaip nesinorėtų, mus skiria 1,8 m arklidžių tvora.
Ir vis dėlto adventas. Simboliška, bet tai laukimo, kupino vilties, metas. Tai metas, kuomet siūloma pasninkauti, mažinti maisto kiekį, nepersivalgyti. Tačiau dabar, kai grožio kultas pasiekė apogėjų ir kone kas trečias žmogus laikosi dietos, darosi iškrovos dienas ar net savaites, reikėtų pabandyti ir dvasinį pasninką. 4 savaites be televizijos. Be alkoholio ir vakarėlių. Be pykčio. Kaltinimų. 4 savaites neėdant vienas kito. Kažkada juk turime apsivalyti. Ir ne tik žarnyną, bet ir savo dvasinį organizmą. Turime pasikartoti žodžius atsiprašau, myliu, atleidžiu, esu čia dėl tavęs, ne dėl savęs. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės mums suteikia progą pradėti viską iš pradžių, meilėje, ramybėje ir viltyje. Suteikime sau progą būti geresniems!
Viktorija JUČINSKYTĖ
Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė
