Negyjanti mūsų tautos žaizda

Mes kankiniai, mes nemirėm, bet amžinai gyvensim!

Nutilo širdys tyros, nemiršta didžios kančios!

(Pranas Genys)

Laiko tėkmė žmogui nepavaldi. Nugrimzdęs į praeitį laikas nusineša su savim daug bėdų ir džiaugsmų, apneša užmaršties migla istorinius įvykius, kurių pamiršti nevalia, kaskart reikia gaivinti, atnaujinti.

Gedulas. Birželio 14–15 d. mūsų valstybės vėliavos plevėsuos perrištos juodais kaspinais. Šalyje tai atmintinos dienos – Gedulo ir vilties ir Lietuvos okupacijos dienos. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos valstybę prasidėjo areštai, represijos šalies gyventojų atžvilgiu, o po metų, 1941-ųjų birželio 14–17 d., pradėti masiniai gyventojų trėmimai į Sovietų Sąjungos šiaurės ir rytų rajonus (į Sibirą). Šalies okupantės NKVD organai į amžino įšalo žemę ištrėmė potencialius sovietų valdžios priešus: mokytojus, gydytojus, teisininkus, politinius veikėjus, karininkus, policininkus, buvusio valstybės aparato valdininkus, įmonių savininkus… Okupanto apdairiai planuota sunaikinti inteligentiją – okupuotos šalies genofondą. Masiniai trėmimai tęsėsi po karo: trėmė ūkininkus, partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų šeimas… Lietuvoje beveik nėra giminės, kurioje nebūtų represuotų: politkalinių ir tremtinių. Tokios Lietuvos okupacijos pasekmės, toks, istorikų žodžiais, žmogiškasis nuostolis. Ir tokia prieš 28 metus atkurtos nepriklausomybės kaina. Todėl tą atmintiną dieną – Gedulo ir vilties dieną – Motina žemė Lietuva gedi, prisimena, pagerbia savo vaikus, kurių neteko per 50 okupacijos metų. Jų skaičius tiksliai nenustatytas (vargu ar tai įmanoma padaryti), manoma, kad jis siekia pusę milijono. O štai aukų amžius žinomas gerai – nuo gimimo iki gilios senatvės.

Privalome išsaugoti kraujuojančią atmintį ir iš kartos į kartą perduoti tiesą apie sovietinius lagerius, masinius trėmimus, fizinį ir dvasinį terorą ir neleisti sumenkinti mūsų šalies istorijos. Kaskart, kol būsime gyvi, nusilenksime ir padėkosime proseneliams, seneliams, tėvams, motinoms, broliams ir seserims, buvusiems kaimynams ir pažįstamiems… Prikelsime iš užmaršties tuos, kurie mirė nuo bado ir šalčio GULAG-o lageriuose tiesdami Vorkutos geležinkelį, rausdami Sibiro šiaurėje ir Kazachstano stepėse šachtas. Prisiminsime tuos, kurie žuvo kirsdami medžius Uralo ir Sibiro taigoje, kasdami auksą Bodaibo, tuos karininkus, kurie liko prie Lamos ežero Norilske ir Šmito kalno tranšėjose. Atsiminsime tuos, kurie buvo nukankinti ir sušaudyti Lukiškių, Dolinkos (Kazachstanas) ir kitose tardymo (kankinimų) kamerose, tuos, kurie stovėjo nesitraukdami prieš kulkosvaidžių vamzdžius ir krito nelygioje kovoje už Lietuvos laisvę. Paminėsime išduotus, užkluptus iš pasalų ir sušaudytus, o jų kūnus išdarkytus miestelių aikštėse, vėliau sumestus į duobes, šulinius, išvietes, sukapotus ir sušertus šunims… Užjausime tuos, kurie sugrįžo praradę sveikatą, su negyjančiomis širdies žaizdomis, gyveno, jausdami kabantį virš galvų Damoklo kardą ir gimtoje žemėje iškeliavo amžinybėn nesulaukę trokštamos laisvės. Čia derėtų priminti, kad už šiuos nusikaltimus okupantas vis dar neatsiprašė.

Viltis. Susikūrus Sąjūdžiui, kurio 30-metį ką tik paminėjome, prasidėjo tiesos sakymas, istorinio teisingumo atkūrimas. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nugalėjome. Bet tautos atminties darbas toli gražu nebaigtas, istorinis teisingumas neatkurtas. Tačiau rusenusi viltis dabar žiba daug ryškesne šviesa. Tautos gedulą siejame su viltimi.

2000 m. birželio 12–14 d. Vilniuje įvyko visuomeniniais pagrindais organizuotas Tarptautinis antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas. Tai pirmas tokio masto kongresas Europoje. Jis teikė viltį, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia ir Vyriausybė, vykdydama tautos valią, Lietuvos istorinės atminties politiką pakels ne tik į valstybinį, bet ir į tarptautinį lygmenį. Deja, taip dar neįvyko. Bet pasišventusių istorikų dėka praturtėjome naujais dokumentais apie komunistinio režimo Lietuvoje vykdytą genocidą. Pripažinta, kad Lietuvos tautos genocidas buvo. Taipogi vis dar turime viltį, kad bus vykdoma 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracija, kurioje partizanų vadai iš būsimosios atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės, t. y. iš dabartinės, reikalauja: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiaudami su priešu, (…), susitepę išdavystėmis ir krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“ Gaila, bet iki šiol išgirstame partizanų pažeminimų, šmeižimų, kalbų apie jų kovos beprasmybę ir pan. Tai, švelniai tariant, gėdinga (gal nusikalstama?). Kai Lietuva 1940 m. be pasipriešinimo buvo okupuota, tik 1941 m. birželio sukilimas ir partizanų pogrindžio kovos buvo/liko vienintelis įrodymas, jog Lietuvos aneksija negali būti pripažinta todėl, kad yra neteisėta. Ar gali kas nurodyti aiškesnį plebiscitą negu pokario gimnazistų, jų mokytojų ir visų kt. atsisakiusiųjų stoti į Raudonąją armiją išėjimas į miškus?! Jie visi pasinaudojo paskutine iš žmogiškųjų laisvių – pasirinkti savo elgseną konkrečiomis aplinkybėmis – pasirinko kovą už Tėvynės laisvę ir mirtį. Taip, partizanai tuomet pralaimėjo, tačiau šiandien esame įsisąmoninę, kad būna pralaimėjimų, kurių ilgainiui pavydi ir negali dovanoti laimėtojai. Todėl valstybė niekada negali stokoti aiškios atminties politikos, nes tuomet liks neaišku, kas ją turės ginti, jei reikės.

Minėdami tragiškus okupacijos metus likime susitelkę po Vilties žvaigžde.

Danutė PAŠKAUSKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių