Nepamiršiu niekada

Nepamiršiu pedagogų, / Jų kasdienių pastangų, / Kad gyvenime surastum / Savo vietą tarp visų.

Didis žmogus tas, kuris tikras. Žodis „Mokytojas“ – nepaprastas. Jis ir tikras, ir didis, ir platus, ir gilus, šviesą ir šilumą spinduliuojantis žodis. Tikras Mokytojas – to žodžio prasmės įgyvendintojas, savo mokinių – savų žiedų pražydintojas. Mokytojas moko mokytis, teikia žinias, dalija save ugdydamas vertybiškai orientuotą dvasingą, gabų jauną žmogų, tinkamą gyvenimui kūrėją, ne kenkėją. Kūrėjas – laisva protinga asmenybė, suvokianti, kad laisvė skirta žmogiškajai misijai vykdyti – kurti tai, kas gera, kas garbinga ir reikalinga. Tokiam kūrėjui užtenka jėgų tvirtai žengti doros, šviesos ir tiesos keliu, išlikti patikimu, saugiu žmogumi kitam žmogui ir pačiam sau, džiuginti save ir kitus.

Jauno žmogaus ugdyme mokytojų daug ir visokių: šeima, darželis, mokykla, bažnyčia, visuomenė, valstybės vykdoma politika – visas gyvenimas su savo gėrybėm ir blogybėm. Žmogus – supančios aplinkos, gyvenimo kokybės, kultūros produktas, jų įtakos rezultatas, ir tai, ką paveldi.

Kaip gražiai ir kaip liūdnai

Skiriu Vėžaičių krašto šviesuoliams Jonui ir Danutei Domicelei Sadauskams, visiems nukentėjusiems ir savo Mokytojams šviesuoliams

Kaip gražiai gražiai mokino

Čia kadaise šviesuoliai.

Kaip gražiai gražiai jų klausė

Tuometiniai mokiniai.

Kaip gražiai gražiai jie sėjo

Ir į žemę, ir į sielą

Kaip gražiai gražiai augino

Ir medžius, ir jauną protą.

Kaip gražiai gražiai užaugo

Liepos, eglės, ąžuolai.

Kaip gražiai gražiai sušvito

Jųjų mokinių veidai.

Kaip liūdnai liūdnai nutiko,

Kai atėjo barbarai.

Kaip liūdnai liūdnai prigeso

Dieviškos šviesos veidai.

Kaip liūdnai liūdnai juos vežė

Iš Tėvynės mylimos,

Kaip liūdnai liūdnai jie gulė

Kapuos žemės svetimos.

Kaip liūdnai liūdnai užgeso

Vyro ir dukros veidai,

Žiaurūs budeliai kankino

Jų nežinomi kapai.

Kaip ilgai gražiai žaliuoja

Medžiai krašto šviesuolių.

Kaip ilgai iš meilės saugo

Gilios šaknys nuo audrų.

Kaip ilgai gražiai gyvena,

Šviesą skleidžia mokiniai.

Kaip gražiai žili pasako –

Šviesuolių mes mokiniai.

Kaip gražiai žili pasako –

Sadauskų mes mokiniai.

Mylim Dievą ir Tėvynę

Mes labai labai karštai.

Šį lapkritį Vėžaičių mokyk­lai – 100 metų. Visų garbės reikalas suteikti jai Jono Ir Danutės Domicelės Sadauskų vardą.

Juozas GAJAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių