Nepamiršiu niekada
Nepamiršiu pedagogų, / Jų kasdienių pastangų, / Kad gyvenime surastum / Savo vietą tarp visų.
Didis žmogus tas, kuris tikras. Žodis „Mokytojas“ – nepaprastas. Jis ir tikras, ir didis, ir platus, ir gilus, šviesą ir šilumą spinduliuojantis žodis. Tikras Mokytojas – to žodžio prasmės įgyvendintojas, savo mokinių – savų žiedų pražydintojas. Mokytojas moko mokytis, teikia žinias, dalija save ugdydamas vertybiškai orientuotą dvasingą, gabų jauną žmogų, tinkamą gyvenimui kūrėją, ne kenkėją. Kūrėjas – laisva protinga asmenybė, suvokianti, kad laisvė skirta žmogiškajai misijai vykdyti – kurti tai, kas gera, kas garbinga ir reikalinga. Tokiam kūrėjui užtenka jėgų tvirtai žengti doros, šviesos ir tiesos keliu, išlikti patikimu, saugiu žmogumi kitam žmogui ir pačiam sau, džiuginti save ir kitus.
Jauno žmogaus ugdyme mokytojų daug ir visokių: šeima, darželis, mokykla, bažnyčia, visuomenė, valstybės vykdoma politika – visas gyvenimas su savo gėrybėm ir blogybėm. Žmogus – supančios aplinkos, gyvenimo kokybės, kultūros produktas, jų įtakos rezultatas, ir tai, ką paveldi.
Kaip gražiai ir kaip liūdnai
Skiriu Vėžaičių krašto šviesuoliams Jonui ir Danutei Domicelei Sadauskams, visiems nukentėjusiems ir savo Mokytojams šviesuoliams
Kaip gražiai gražiai mokino
Čia kadaise šviesuoliai.
Kaip gražiai gražiai jų klausė
Tuometiniai mokiniai.
Kaip gražiai gražiai jie sėjo
Ir į žemę, ir į sielą
Kaip gražiai gražiai augino
Ir medžius, ir jauną protą.
Kaip gražiai gražiai užaugo
Liepos, eglės, ąžuolai.
Kaip gražiai gražiai sušvito
Jųjų mokinių veidai.
Kaip liūdnai liūdnai nutiko,
Kai atėjo barbarai.
Kaip liūdnai liūdnai prigeso
Dieviškos šviesos veidai.
Kaip liūdnai liūdnai juos vežė
Iš Tėvynės mylimos,
Kaip liūdnai liūdnai jie gulė
Kapuos žemės svetimos.
Kaip liūdnai liūdnai užgeso
Vyro ir dukros veidai,
Žiaurūs budeliai kankino
Jų nežinomi kapai.
Kaip ilgai gražiai žaliuoja
Medžiai krašto šviesuolių.
Kaip ilgai iš meilės saugo
Gilios šaknys nuo audrų.
Kaip ilgai gražiai gyvena,
Šviesą skleidžia mokiniai.
Kaip gražiai žili pasako –
Šviesuolių mes mokiniai.
Kaip gražiai žili pasako –
Sadauskų mes mokiniai.
Mylim Dievą ir Tėvynę
Mes labai labai karštai.
Šį lapkritį Vėžaičių mokyklai – 100 metų. Visų garbės reikalas suteikti jai Jono Ir Danutės Domicelės Sadauskų vardą.
Juozas GAJAUSKAS