Nepamirškime stebuklo nelygioje kovoje
Bažnyčioje po maldų už Tėvynės laisvę.
1991-ųjų metų Sausio 13-osios įvykiai vis įspūdingiau iškyla atmintyje išgyvenusiesiems tai anomis dienomis. Stebint, girdint kas vyksta dabar Ukrainoje, kas – Sirijoje, kokiais ginklais, kokia galinga karine technika kovojama, kiek žūsta – mūsų Tautos kova ir pergalė atrodo lyg stebuklinga pasaka.
Lietuva tada neturėjo jokių ginklų, jokios kariuomenės. Žmonės turėjo stiprų troškimą laisvės, nepriklausomybės, teisės būti savimi, matyti laisvai plevėsuojančią Lietuvos vėliavą. Prie Seimo rūmų, prie televizijos bokšto jie rinkosi beginkliai, su didžiu tikėjimu, rožančiumi kišenėje, malda, viltimi. Pasiekta Lietuvos pergalė kasmet dabar vis labiau stebina kitas tautas, stebina mus pačius.
Gargždų bažnyčioje Sausio 13-ąją vyko padėkos pamaldos už iškovotą laisvę, nepriklausomybę. Kunigas Audrius Undraitis pamoksle prisiminė, kad tomis dienomis dar būdamas vaikas stebėjosi, kiek daug žmonių bažnyčioje, sunku net įeiti. Dabar stebina tai, kad visa tai jau pamiršta, „nebereikia“ kovos, vilties, tikėjimo. Jie klausosi, bet negirdi, žiūri, bet nemato. Vis stiprėja turto, pinigų troškimas, sugebėjimas verkšlenti. Tiems kitaip galvojantiems atstovavo bažnyčioje maldoje ir Savivaldybės aikštėje akcijoje „Laisvės žibintai “ grupelė jaunimo, visuomeninių organizacijų atstovai, Seimo narys P. Gražulis, Savivaldybės vadovai.
Didžiuokimės savo tautos nepriklausomybe, sugebėkime jausti dėkingumą už tai, kas iškovota, nepamirškime, matykime, girdėkime, kas vyksta aplink ir būkime budrūs.
Kazimiera SIPIENĖ
