Nepriklausomybės bendraamžės kelionė per valstybės šimtmetį
A. VALAIČIO nuotr.: Gargžduose su sūnaus Danieliaus šeima Z. Kontrimienė gyvena 15 metų.
Gimusi savaite vėliau nei mūsų atkurta Nepriklausomybė Zofija Kontrimienė keliolika metų gyvena Gargžduose pas sūnų. Ilgaamžės žemaitės gyvenimo istorija – valstybės kūrimosi liudijimas. Viską, ką patyrė, šimtametė priėmė kaip duotybę, nieko nepeikė, nekritikavo ir nesiskundė. Dabar neištvėrė tik dėl vieno: nebegali dirbti kaip anksčiau.
Išskirtiniai sveikinimai
„Esu gimusi 1918-ųjų vasarį, 6-ąją Lietuvos nepriklausomybės dieną“, – ištarė gargždiškė Z. Kontrimienė, šimtąjį gimtadienį valstybės šimtmečio metais atšventusi vienoje miesto kavinėje brangių artimųjų apsuptyje. Kartu su vaikais – pirmagime dukra Adele, sūnumi Danieliumi, anūkais, proanūkiais ir proproanūkiais.
Pasveikinti neatvyko sesuo Janina, kuriai 96-eri metai, – ji sunkiai serga. „Iš savo 6 brolių ir seserų atėjau pirmoji ir ilgiausiai būnu šiame pasaulyje“, – sakė ilgaamžė.
Ji prasitarė, kad jaunystėje vakarėliuose buvusi pirmoji šokėja, tačiau savo jubiliejaus šventėje valso nebešoko.
Šimtojo gimtadienio sulaukusią Z. Kontrimienę pasiekė Popiežiaus Pranciškaus sveikinimas, padėka už krikščioniškojo tikėjimo liudijimą, ypatingas Apaštalinis palaiminimas. Sveikinimą jai atsiuntė ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, palinkėjusi sveikatos, stiprybės. Tai sujaudino ne tik šimtametę, bet ir jos artimuosius. Tačiau istorinės sukakties metais garbingos sukakties sulaukusios gargždiškės nepastebėjo vietos valdžia. Marti Irena Simaitienė juokėsi prisiminusi, kad kvietimą į paskutinius rinkimus atnešusi moteriškė karštai pažadėjo, jog ši vyriausia rinkėja tikrai bus pasveikinta su šimtmečiu.
Į lovą arbatos neneša
Gargžduose su sūnaus Danieliaus šeima Z. Kontrimienė gyvena 15 metų. Čia atsikraustė iš uostamiesčio, kai duktė Adelė pasirinko dvasinio gyvenimo kelią – įstojo į Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyną.
„Mano vaikai labai geri. O kokia brangi marti“, – ištarė sukaktuvininkė, jaukiai įsitaisiusi minkštasuolyje. Šiltuoju metų laiku su sūnumi išeina pasivaikščioti. Stipresnė būdama žingsniuodavo į bažnyčią melstis. Sušilus orams, ir vėl išeis į kiemą pasėdėti.
Ilgaamžė nori, kad jos kambaryje daiktai būtų savo vietoje – stengiasi tvarkytis pati. Į lovą šimtametei arbatos niekas neatneša – pati ateina prie stalo. Iki gilios senatvės ji mezgė dailias kojines, šlepetes, bet jau senokai giliai užkišusi virbalus ir siūlus.
„Ilgai gyvenu. Nebėra nė vieno mano amžiaus draugo, – kalbėjo šimtametė. – Daug vargo mačiau, bet gyvenimas ilgas.“
Vargais nesiskundė
Z. Kontrimienė gimė ir užaugo Plungės rajone, Kulių valsčiuje. Čia prabėgo didžioji gyvenimo dalis. Iš šešių vaikų Zofija buvo vyriausia. Mažažemių tėvų dukra nesimokė mokykloje – skaityti išmoko pati. „Smetonos laikais tarnavau nuo mažens, kol rusai atėjo“, – pasakojo ilgaamžė. Ūkininkus rinkdavosi, bet visokių pasitaikydavo. Pas vieną išmokusi važiuoti dviračiu, bet savo neturėjo. Pradėjusiai tarnauti, dar neužsidirbusiai, davė pinigų, kad nusipirktų. „Bet ūkis buvo didelis – 17 melžiamų karvių. Daug dirbti reikėjo“, – pasakojo šimtametė. Ir pridūrė, kad tarnaudama išmoko duoną kepti, austi, megzti, siūti. Jaunystės metai buvę gražiausi. Vakarėliai, šokiai – iki šiol jų nepamiršusi.
Iki šiol įstrigęs vienas įvykis iš anų laikų. Sekmadienį atėjusi į Plungės bažnyčią, prie šventoriaus pamatė žmones, su gėlėmis laukiančius rusų. „O kokia nauda? Nieko jie neatneš“, – tepasakė ir apsisukusi išskubėjo žinią pranešti namiškiams.
Tarybiniais metais Zofija plušėjo kolūkyje. Ji ištekėjo už našlio su 7 vaikais, bet niekada nekalbėjo, kad blogai, nesiskundė. Ilgaamžė viską ramiai priėmė kaip duotybę.
Sukaktuvininkė sklaidė senas fotografijas, pasakojo apie prabėgusį laiką. Įdomu buvo keliauti per valstybės šimtmetį su jos bendraamže.
Virginija LAPIENĖ
Asm. archyvo nuotr.
