Nesikeičia, jei nuleidžiame rankas

Prieš porą metų, apmąstydamas įvykius per dvidešimt šešerius Nepriklausomos Lietuvos metus profesorius Raimundas Kuodis vienoje konferencijoje apibendrino valstybės sopulius. „Taip, pajamų vidurkis po įstojimo į Europos Sąjungą didėjo bene sparčiausiai regione, tačiau kiti visuomenės būklės indikatoriai rodo, kad tai nelabai padeda. Žmonės emigruoja sparčiausiai ES, pajamų nelygybė yra milžiniška, procedūrinio neteisingumo (korupcijos) yra per akis. Turime katastrofišką būklę su socialiniu kapitalu, kuris apima žmonių tarpusavio ryšius, požiūrį į valstybės institucijas“, – vardijo R. Kuodis.

Kas pasikeitė per kelerius pastaruosius metus Lietuvoje? Ar mažiau emigruojama, ar pakito pajamų nelygybė, ar euras sustiprino finansinį pajėgumą, ar sumažėjo korumpuotų valdininkų ir politikų, ar partijos baigė rietenas, kurios visiškai nesusijusios su žmonių gerove, bet aiškiai susijusios su valdžios troškuliu bet kokia kaina? Ar mūsų visuomenėje išnyko „runkelio“ sąvoka? Pro sukąstus dantis tenka ištarti – ne, mes nepatobulėjome, per menkai pasikeitėme, o blogiausia, kad teigiamų transformacijų pačioje visuomenėje, socialiniame ir ekonominiame gyvenime ir ateityje tikėtis labai sunku. Netgi turint omenyje tai, kaip skambiai įvardinamos Šimtmečio idėjos, kurios esą pakeisiančios mūsų valstybės gyvenimą. Bet kažkodėl vien tų idėjų pompastiškas pristatymas per didžiausias žiniasklaidos priemones atrodė lyg anuometinės pionierių sueigos su devizais, neturinčiais jokio realaus pagrindo.

Kas artimiausioje ateityje gali iš esmės pasikeisti, jei valdžios sluoksniuose dabar vyraujantis rūpestis yra savivaldos, o ir šalies prezidento rinkimai. Pasakykite, kas priešrinkiminiu metu valdžioje tikrai galvoja apie valstybės gerovę? Galvot galvoja, bet dažniausiai gi apie tai, kaip pasiekti ar išlaikyti turimą postą.

„Mane labiausiai ir domina, kaip atskirti žmones, kurie gavę valdžią vis dėlto išlieka žmonėmis, t. y. mato kitą, šalia jo esantį, ir supranta, kad ne jį valdo, bet su juo bendradarbiauja, kad mūsų sociumas darytųsi geresnis“, – kažkada savo mintimis dalijosi filosofas Romualdas Ozolas, kurio pasvarstymai išlieka aktualūs ir dabar.

Savivaldos lygmeniu karštinė dėl išlikimo valdžioje jau prasidėjo. Jei pastaruoju metu kas patobulėjo, tai tikrai patobulėjo vietos politikų gebėjimai rinkėjais manipuliuoti dar gerokai prieš rinkimų datą. Ankstesnėse rinkimų kampanijose rinkėjų viliotinis prasidėdavo likus porai mėnesių. Valdžios olimpe sėdintieji tik tuomet suskasdavo tuntais lankytis įvairiuose renginiuose, bendruomenių projektų pristatymuose, bet kurio kaimelio šventėse. Juokingiausia įvairių politinių partijų atstovų gausybę prieš anuos savivaldos rinkimus buvo matyti kasmetiniame tautodailininkų parodos atidaryme Gargždų krašto muziejuje. Ankštose patalpose buvo itin trošku nuo politikų staigaus susidomėjimo liaudies menu. Kaip tas susidomėjimas jiems staigiai sukilo, taip staigiai ir atslūgo. Kai buvo išrinkti, į kitą kasmetės parodos atidarymą per kelerius kadencijos metus atėjo tik vienas kitas.

Prieš po metų būsiančius rinkimus politikai dabar pasitinka būdami žymiai lankstesni ir gudriau planuoja savo rinkimų kampanijas. „Rūpestingumo“ priepuolius įvairiuose pasitarimuose, susitikimuose nuotraukomis nepaliaujamu srautu iliustruoja feisbuke, o rinkėjai dažniausiai net nesuvokia, kad valdantieji darbo metu naudojasi administracinėmis galiomis, kurios ne iš savo kišenės suteikia galimybę pasirodyti geradariais.

Mūsų Kovo 11-oji yra akivaizdus įrodymas, kad prieš dvidešimt aštuonerius metus subrendusi vieninga pilietinė galia grąžino Lietuvai nepriklausomybę. Deja, kažkur tarp žemės dalybų, verslų konkurencijos, komfortiškesnio gyvenimo siekių, valdžių savanaudiškumo, korupcijos skandalų, kagėbistų paieškų apslopo ir mūsų kritinis mąstymas ir suvokimas, kad Nepriklausomybės iškovota laisvė kiekvienam davė galimybę rizikuoti, prisiimti atsakomybę, pamatuoti savo ambicijas. Kai nuleidžiame rankas sakydami, o ką galiu pakeisti politinėje sistemoje vienas pats, niekas ir nesikeičia. Ir tada belieka tik banali dejonė, ar už tokią Lietuvą kovojom?..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių