Net mažiausia auka padeda įveikti bėdą

Tuo įsitikinusi jauna šeima, patyrusi dukros sunkią ligą

„Susirgus Justei mums padėjo ir Kretingalės bendruomenė, ir seniūnijos socialinės darbuotojos rūpinasi mūsų padėtimi. Iš tiesų pirmomis akimirkomis, kai paskambino ir pranešė, kad Gargžduose festivalio metu žmonių paaukotos lėšos bus skiriamos Justei, net sutrikome. Mes visgi dirbame, gal kitiems dar blogiau?.. Tačiau toks žmonių gerumas labai jaudina – 900 eurų mums yra labai didelė ir reikalinga paspirtis. Kiekvienam aukojusiam žiūrovui visa mūsų šeima nuoširdžiai dėkojame. Net mažiausia auka įkvepia stiprybei, supranti, kad bėdoje nesi vienas“, – Gargždų kultūros centre surinktų lėšų perdavimo popietėje, kurioje dalyvavo rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė, Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė, jos pavaduotoja Asta Vaičiulienė, „Bangos“ laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė, kalbėjo Simona ir Raimondas Dausynai.

 

Kretingališkiai Simona ir Raimondas Dausynai, dviejų žavių dukryčių tėveliai, prieš dvejus metus pradėjo gyventi visai kitu ritmu. Vėžiu susirgus vyresnėlei, tuo metu dar keturmetei Justei, pasaulis, atrodė, pradėjo slysti iš po kojų. Tačiau sunki liga jauną šeimą išmokė jaut­riau ir dėkingiau žvelgti į juos supančius aplinkinius žmones. Ypač į jų geradarystę, savanorystę, aukojimą ir aukojimąsi.

Šiai šeimai praėjusią savaitę Gargždų kultūros centre įteikti per tarptautinį menų festivalį „Ruduo Gargžduose“ žiūrovų paaukoti 900 eurų. Simona ir Raimondas nuoširdžiai padėkojo kiekvienam aukojusiam festivalio žiūrovui.

Klaipėdoje ir Vilniuje – skirtingai

Simona ir Raimondas neslepia savo skaudžios patirties, ką teko išgyventi, kai dukrą užklupo sunki liga. Jauni žmonės įsitikinę, kad jų atviras pasakojimas gali padėti kitiems tėvams atpažinti ligos simptomus, susikoncentruoti ties svarbiais dalykais. Tuo pačiu Dausynai tvirtina, kad ištverti ištikusioje bėdoje jiems padėjo žmonių gerumas, kvalifikuotų specialistų pagalba. Tiesa, kol tokia pagalba buvo suteikta, teko patirti ir skaudžių dalykų: dukros liga ne iš karto buvo diagnozuota, o gydymosi sąlygos Klaipėdoje ir Vilniuje verčia stebėtis, nes jos skiriasi kaip diena nuo nakties.

„Atrodo, ta pati Lietuva, tačiau Vilniuje, Santaros klinikoje, ne tik medicinos įranga žymiai modernesnė, bet net pats medikų požiūris yra šiuolaikiškesnis: čia jautresnės slaugytojos, čia atidesni ir profesionalesni gydytojai, beje, jauni. Kiek kartų teko matyti, kaip jie skuba į reanimacinę, kaip visas personalas telkiasi pagalbai, kad tik vaikutis išgyventų! Santaros klinikose vaikai turi užimtumo kambarį, o kaip tokio trūksta mažiesiems ligoniams Klaipėdoje“, – apgailestavo Dausynai.

Dvejus metus kartu su dukryte lankydamiesi gydytojų konsultacijose, slaugydami Justę ligoninėse ir namuose, Simona su Raimondu įgijo daug žinių apie jos vėžio formą, ligos eigą, slaugos ypatumus.

„Abi mūsų dukrytės yra smulkaus sudėjimo. Klaipėdoje, su Juste atvažiavus į ligoninės priimamąjį, teko išgirsti ir tokį pasvarstymą: „Tai gal jūs vaiką badu marinote?“ – kai kurie patirti išgyvenimai tiriant dukros ligą ir dabar Simonai neleidžia kalbėti be ašarų.

„Kartą replikavau slaugytojai, kad nedezinfekavusi stento galvutės Justei suleido vaistus. Ji atrėžė, iš kur aš toks mokytas?“ – nemalonią situaciją ir atsainią klaipėdietę medikę taip pat prisiminė Raimondas.

Diagnozė – Santaros klinikose

Buvusi guvi ir linksma Justė prieš porą metų gruodžio mėnesį pradėjo guostis kojų skausmais. „Klaipėdoje lankėmės pas ortopedus, kitus medikus. Iš pradžių gydytojai neįtarė nieko pikto. Spėliojo, kas tai galėtų būti, įtarė, kad galbūt paveldėjimas. Bet mūsų giminėje niekas nesiskundė dėl kojų skausmų. Po kurio laiko pradėjo itin svyruoti Justės kraujo rodikliai: tai blogyn, tai geryn. Išrašė gerti geležies, jos vartojimas kažkiek padėjo“, – dukros ligos pradžios aplinkybes prisiminė Simona.

Kritinė situacija įvyko labai netikėtai: vieną dieną vaikštinėdama lauke kartu su mama ir jaunesne sesute Justė išbalo, suklupo, pasakė, kad akyse tamsu. Skubiai iš darbo grįžęs tėtis Justę nuvežė pas šeimos gydytoją. Patikrinus kraują buvo nustatyta, kad hemoglobino rodiklis yra tik 36. Tam kartui padėjo kraujo perpylimas, tačiau rodikliai nebegerėjo. Pasak Dausynų, klaipėdiečiai gydytojai pradėjo įtarti leukemiją, tačiau tėveliams nesakė. Davė siuntimą į Vilnių, Santaros klinikas. Atvažiavę į vaikų ligoninę penktadienį, jau pirmadienį, padarius kaulų čiulpų tyrimą, Dausynai žinojo tikslią Justės diagnozę: ūminė limfoblastinė leukemija.

„Nusprendėme, kad tėtis ligoninėje slaugys Justę, o aš liksiu su mažesniąja dukrele namuose, dar dirbau. Buvo labai sunku: jaudinausi, nerimavau, nes negaliu pamatyti Justės, jos paguosti, vakare vis skambindavau vyrui, kaip ten laikotės?“ – vėl išgyvendama buvusią itin skaudžią situaciją pasakoja Simona. Po dviejų savaičių ji aplankė dukrą Santaros klinikose. Moteris, įžengusi į onkologinių ligoniukų skyrių suprato, kad reikia psichologinio pasiruošimo: vaikučių be plaukučių vaizdas sukrečia. „Tėtis pats Justei nukirpo plaukus, nes jau po pirmųjų chemoterapijų jie gausiai pradėjo slinkti“, – vėl ne be jaudulio ištaria Simona.

„Santaros klinikose slaugydamas Justę per parą miegodavau gal pusvalandį, po chemoterapijos ją kankino pilvo skausmai, ji pusantros savaitės nė kąsnio neėmė į burną. Tada jai buvo lašinami specialūs papildai, girdėjau slaugytojas kalbant, kad tai kainavo 60 000 eurų“, – pasakojo Raimondas.

Šeimoje – šviesios viltys

Simona ir Raimondas Santaros klinikose matė ypatingai sunkiai sergančių vaikų, kai kurie su itin retomis ligomis yra priversti ieškotis gydymo Šveicarijoje, Lenkijoje ar kitose užsienio šalyse. Tad jiems iškyla ir medicinos paslaugų apmokėjimo problema. „Tačiau pasaulis yra ne be gerų žmonių. Atsiranda aukotojų, kurie padeda sumokėti solidžias sumas už gydymą užsienyje. Daug padeda įvairūs fondai, ypač „Mamų unija“. Mes patys dabar visiškai kitaip suvokiame aukojimo prasmę. Net 10 paaukotų centų jau yra žmogaus siekis padėti kitam žmogui. Svarbu yra ne paaukota suma, o požiūris, kad svetimo skausmo nebūna“, – įsitikinusi Simona. Dabar ji yra kraujo donorė, nes pačiai teko patirti, kad kraujo medicinos įstaigose stinga, o pacientams jo labai reikia.

„Sirgdama mūsų Justė užaugo tiesiog akyse, štai aš bijau dūrio į pirštą, o ji ramiai tiesia rankutę, noriai važiuoja į Santaros klinikas – labai myli ir pasitiki savo gydytoja. Patyrusi hematologė dirba ir Klaipėdoje, bet koks jos krūvis: ji viena Vakarų Lietuvos zonai!.. Justė tapo ir jaunesnės sesės patarėja, daug ką jai paaiškina. Bet, žinoma, vaikai yra vaikai, visko būna: čia žiūrėk draugauja, čia susipyksta“, – šypsodamasi pasakoja Simona.

Santaros klinikose Dausynai ryžosi dalyvauti eksperimentinio gydymo programoje, vykdomoje kartu su Švedija. Raimondas prasidžiugo iš gydytojų išgirdęs, kad 98 proc. vaikų, su tokia diagnoze kaip Justės, pasveiksta. Tai didžiausias stimulas į ateitį žvelgti optimistiškai. Kretingalėje Dausynai dabar glaudžiasi pas tėvus viename kambaryje, tačiau stipriai svajoja apie savo namus. „Šiemet, deja, nebespėjome dalyvauti jaunų šeimų būsto rėmimo programoje. Tačiau sausį išvažiuoju dirbti į Grenlandiją, darbas bus sunkus, po žeme, tačiau labai norime sukaupti pinigų pirminiam įnašui už būstą“, – artimiausiais planais pasidalijo Raimondas.

Vilija BUTKUVIENĖ

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Rojaus vartų pensininkams neatvėrė

„Prezidente, kodėl žudote? Mūsų su vyru pensija tik 2 tūkst. eurų. Kodėl mažinate?“ – šis tautietės klausimas Prancūzijos prezidentą užklupo per…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar domitės savo giminės istorija?