Neūkiškumą užkamšys skulptūra?
Jeigu valdžia vis nepateiktų siurprizų, būtų liūdna gyventi. Nei klausėsi, nei tarėsi, nupirko brangią skulptūrą „Amber O“, o dabar galvoja, kur ją padėti. Taškomės pinigais, lyg iki pilnos laimės miestui tik šios skulptūros ir tetrūko.
Ar toks perteklinis rajono biudžetas, kad perkame skulptūrą? Ar kuris iš mūsų, sėdėdamas skolose, pirktų į namus brangų daiktą dėl grožio, neturėdamas, sakykime, šaldytuvo, kėdės ar lovos? Vargiai. Ar Gargžduose kiekvienas kampas sutvarkytas? Tiesiog turime pinigų, bet nebeišmanome, kur juos išleisti? Sutikite, juokingai atrodo tokie pirkiniai.
Negana to, nė rimtos idėjos neturime, kur tą brangų pirkinį dėti. Ar tik man vienai keistai atrodo? Galiausiai pakišime po stiklu ir pastatysime kur nors. Ar tai bus gražu? Pradės plūsti turistų srautai? Kaip koks Leninas mauzoliejuje pūpsos gintarinis ratas ir primins valdžios neūkiškumą.
Ar kuris nors Administracijos darbuotojas, politikas ant kostiumo ar suknelės užsimauna celofaninį maišą, kad nenusiteptų? Nemačiau. Tai kurių galų tokį brangų pirkinį kaip „Amber O“ pakišti po stiklu ir pastatyti lauke, lyg pas mus palankios tam oro sąlygos. Lyg tame „šiltnamyje“ jis gražiai atrodys ir teiks džiaugsmo gargždiškiams ir miesto svečiams. O kas tą stiklą nuolat valys?
Neužteko idėjų? Pritrūko vietos uždarose patalpose? Visai jis neblogai atrodė Gargždų kultūros centre, kiekvienas koncertavęs svečias įsiamžindavo prisiminimui. Ko negalėjo ten likti? Juk gal kada ir renovacijos būtų sulaukęs, tikrai būtų atsiradusi vietelė meno šedevrui.
Tai gal tada Metrikacijos skyriuje pastatykime? Ar negražu būtų skambant Mendelsono maršui jaunuosius pasitikti praeinančius pro gintarinio rato skliautą? Nenorite?
Statykime teismo salėje. Nuteistuosius išvesdintumėme per stebuklingą ratą. Tikrai nuskambėtume ne tik Lietuvoje. Tiek investavę bent Gargždų vardą garsintume.
Vis bėdojame dėl autobusų stoties. Jeigu jau miesto vizitinė kortelė tokia apgailėtina, tai ten tą „auksinį“ kubą pastatykime. Gal norėdami jį pamatyti bent keli autobusai į Gargždus užsuks. Nes pravažiuojančius ant pirštų galime skaičiuoti.
Vėl manote, kad nesąmones siūlau. Statykime seniūnijoje. Kiekvienas, atėjęs pasiimti kruopų, galėtų norą sugalvoti ir pačiupinėti brangų pirkinį. Ir šiaip gal gargždiškiai užsuktų pas seniūną, o ne tiesiai pas rajono valdžią belstųsi.
O gal visgi Savivaldybėje prie „Vieno langelio“ pastatykime. Gal tada žmonių nesiuntinėtų nuo kabineto prie kabineto? Gal išties stebuklai prasidėtų ir valdininkai jautriau reaguotų į gyventojų problemas? Gal politikai ne taip rietųsi?
Keista, kad rajonas, atveriantis horizontus, žino, kad būtinai reikia nupirkti, bet nežino, kur tą brangų daiktą pastatyti.
Aušrinė ČIGIENĖ
