Nuo reformų suvargę mokytojai ateityje pakylėjimo neįžvelgia

Nuo reformų suvargę mokytojai ateityje pakylėjimo neįžvelgia

Nuslūgo Lietuvos pedagogų streikų, kurie papiktino dalį visuomenės, banga. Dėl oraus atlyginimo siekio streikuotojai dažniau, ko gero, buvo smerkiami nei palaikomi, o valdžios pažadai jiems nesuteikė daug vilties ir aiškumo. Nuolat reformuojama švietimo sistema nemotyvuoja mokytojų, nedžiugina moksleivių, nekelia pasitikėjimo tėvams. Kas ateityje dirbs mokyklose, jei jau dabar trūksta mokytojų, kasmet vis mažiau abiturien­tų renkasi pedagogo profesiją, o baigusieji pedagogines studijas ieško geriau atlyginamų darbų, nesusijusių su įgyta specialybe? Ar diskusijose, kurias paskatino viena iš Šimtmečio idėjų Lietuvai apie mokytojo profesijos prestižą, bus pagaliau išgirsti mokytojai?

„Ministerijos siekis aprūpinti mokyklas inovatyviomis priemonėmis atrodo kaip utopija, nes mokytojai iš savo lėšų moka už kopijavimą, ieško, kaip spalvotai atsispausdinti medžiagą, daro vaizdines priemones, dar kai kurių dalykų pedagogai apie planšetes tik svajoja, ką bekalbėti apie aktyviąsias ar išmaniąsias klases“, – sakė „Vaivorykštės“ gimnazijos lituanistai Z. ir V. Vaitkai.

Prestižo garantijų nėra

Iš 1500 idėjų, kurios praėjusį rudenį pristačius iniciatyvą „Idėja Lietuvai“, buvo pasiūlytos per kelis mėnesius, vasarį išrinktos trys: įteisinti dvigubą pilietybę; mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižinė; padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Nors šias idėjas Lietuvai paskelbusioje konferencijoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė akcentavo, kad nuo mokytojo priklauso, kokia bus Lietuva, kokia bus valstybė, garantuoti, jog mokytojo profesija taps prestižinė iki 2025 m., turbūt negali niekas. Mokytojo profesijos prestižo problema, pasirodo, aktuali ne tik Lietuvai. Tarptautinis tyrimas, kurio dalyvių (po 1000 respondentų iš 21 šalies) buvo klausiama, ar tenkina gaunamas darbo užmokestis ir ar patartų savo vaikui rinktis mokytojo profesiją, atskleidė, jog pirmoji vieta atitenka Kinijai. Azijos šalyse per 70 procentų respondentų atsakė, jog mokytojo profesija yra gerbiama. Tačiau Europoje, remiantis šio tyrimo rezultatais, situacija kitokia.

Trūksta specialistų

„Mokytojo vaidmuo šiais žinių srauto laikais labai pakitęs, jis nebėra pranašas, vienintelis žinių šaltinis, – pastebi Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. – Dabar mokytojui sunkiau užsitarnauti mokinių, kurie turi labai daug teisių ir mažai pareigų, pagarbą. Tačiau būti mokytoju reikia ir pašaukimo, ir motyvacijos.“ Įstaigos vadovas neslepia, kad trūksta ir tėvų, ir valstybės pagarbos šios profesijos žmonėms. Teisybė, kad Lietuvoje visi moko mokytojus mokyti, gydytojus – gydyti, o krepšininkus – žaisti krepšinį. Nervinis stresas, įtampa, didžiulė atsakomybė – kiekvieno mokytojo kasdienybė, tačiau atlyginimas, pasak A. Grimalio, dažnai nesiekia nė pardavimų vadybininko.

„Iki 2025 m. mokytojo profesija taps prestižinė, nes labai sumažės mokytojų. Nors prestižas susijęs ne vien su pinigais, tačiau jei nedidės atlyginimai, jaunų mokytojų neturėsime. Rajono mokytojų amžiaus vidurkis 48­­–49 metai. Kai išeis 60-mečių mokytojų karta, kas juos pakeis?“ – retoriškai klausė Dovilų pagrindinės mokyklos vadovas. Jis prisiminė situaciją, kai vos išleistą į pensiją mokytoją teko prašyti mokykloje vėl padirbėti – kelioms pamokoms Doviluose reikėjo lituanisto. „Prieš 5-erius metus paskelbus konkursą pradinių klasių mokytojo pareigoms, atsirasdavo 30 pretendentų. Tačiau šį rudenį du mėnesius ieškojome pradinių klasių mokytojo. Perviliojome iš kitos mokyklos. Tokia pat situacija su anglų kalbos mokytoja“, – atvirai dėstė A. Grimalis ir pateikė dar vieną pavyzdį: Dovilų pagrindinę mokyklą po vienerių metų paliko fizikė, kuri per tris darbovietes neuždirbo nė 500 eurų. Ar toks atlyginimas, kuris atspindi valstybės požiūrį, gali motyvuoti mokytoją?

Mokytojai pripažįsta, kad iš jų labai daug reikalaujama tiesiogiai su ugdymu nesusijusių darbų, kad laiką, skirtą pildyti įvairioms lentelėms, kurti įvairiems planams būtų tikslinga skirti darbui su mokiniais, vis dėlto jie tiki, jog situacija mokyklose gali pasikeisti. Tik ar tie, kurie priima sprendimus, tiki, kad švietimas yra valstybės išlikimo pagrindas?

Ačiū neužtenka

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai metodininkai Zofija ir Vidas Vaitkai, turintys daugiau nei 20 metų pedagoginį stažą, prisipažino, jog idėja apie mokytojo profesijos prestižą nustebino. Jų nuomone, prestižinės turėtų būti visos profesijos, kurių specialistai tiesiogiai dirba su žmogumi (bendraudami padeda žmogui keistis ir, jei tai daro profesionaliai, nuoširdžiai – pokyčiai yra teigiami). Mokinio įveikti iššūkiai, padaryta pažanga, laimėjimai konkursuose, olimpiadose, tinkamas ar net aukštesnis egzamino įvertinimas, glaudus bendradarbiavimas su tėvais, administracija, pasak mokytojų, juos motyvuoja labiau už pinigus. Malonu yra išgirsti ir nuoširdų „ačiū“, tačiau jie norėtų paprieštarauti Laisvosios rinkos instituto prezidentui Žilvinui Šilėnui ir visiems kitiems, manantiems, kad mokytojo profesija daug bendro su pinigais neturi. „Deja, kai mokame mokesčius kaip ir kiti, „ačiū“ parašyti langelyje „mokėjimo suma“ negalima, nuėjus susitaisyti dantų, nepakanka pasididžiuoti mokinių laimėjimais, vis tiek reikia už darbą ir priemones susimokėti... Kad turėtume galimybių tobulėti, nuolat domėtis metodikos naujovėmis, stebėti kolegų patirtį, lankytis filmuose, spektakliuose, keliauti – mes, mokytojai, turime už labai sunkų, atsakingą darbą gauti solidų atlyginimą“, – dėstė lituanistai, norėdami išgyventi be skolų dirbantys maksimaliu krūviu. Jie įsitikinę, kad mokytojai dirbtų kokybiškiau ir kūrybingiau, jei turėtų mažiau kontaktinių valandų, o gaunamos pajamos neverstų nerimauti, kaip išgyventi ar kur dar įsidarbinti.

„Mokytojo vaidmuo šiais žinių srauto laikais labai pakitęs, jis nebėra pranašas, vienintelis žinių šaltinis, – pastebi Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. –  Dabar mokytojui sunkiau užsitarnauti mokinių, kurie turi labai daug teisių ir mažai pareigų, pagarbą. Tačiau būti mokytoju reikia ir pašaukimo.“

Realybė ar utopija

Neseniai švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, pristatydama, kokių priemonių planuojama imtis siekiant įgyvendinti idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, akcentavo, kad „mokytojas – savo srities žinovas, profesionalas, aprūpintas šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis, gaunantis tinkamą atlygį už darbą“. Ką ministrė pamatytų atvažiavusi į kurią nors Lietuvos mokyklą? „Ministerijos siekis aprūpinti mokyklas inovatyviomis priemonėmis atrodo kaip utopija, nes mokytojai iš savo lėšų moka už kopijavimą, ieško, kaip spalvotai atsispausdinti medžiagą, daro vaizdines priemones, dar kai kurių dalykų pedagogai apie planšetes tik svajoja, ką bekalbėti apie aktyviąsias ar išmaniąsias klases“, – sakė „Vaivorykštės“ gimnazijos lituanistai Z. ir V. Vaitkai. „Tinkamu atlygiu už darbą“ ministerija iki 2020 m. laiko 1 000 eurų su mokesčiais. Kaip tai vertina mokytojai? Pradėjus mokėti 1 000 eurų, Z. ir V. Vaitkų nuomone, profesijos prestižas nedidės. Jie įsitikinę, kad visų specialistų atlyginimas visada turi būti susijęs su darbo kokybe, sudėtingumu, su darbo rezultato poveikiu, su bendra šalies ekonomika.

Neverta pradėti nežinant

„Negalvokite apie dar vieną švietimo reformą. Jūsų mokytojai jau pavargo nuo reformų. Pradėkite kampaniją, kuri padėtų iš naujo sukurti švietimo viziją, nes, jei nežinosite, kokios mokyklos norite, neverta nieko net pradėti“, – perspėjo Vilniuje svečiavęsis dėstytojas, mokslininkas ir švietimo sistemos žinovas suomis Pasi Sahlbergas. Argi jis neteisus? Kalbinti pedagogai patyrė, kad švietimo reformos vyksta... dėl reformų ir vargina visą mokyklos bendruomenę. „Mes tai struktūrą keičiam, tai programas, iš visur patirčių po pasaulį prisisėmę, tačiau mūsų kitas mentalitetas. Mūsiškė švietimo sistema labai fragmentuota, nėra vientisumo“, – kritišką požiūrį atskleidė Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius A. Grimalis.

Z. ir V. Vaitkų nuomone, labai gera užsienio patirtis, kurios dar mūsiškiams nesiseka pritaikyti, – pasitikėjimas mokytoju: „Mūsų šalyje vykdomas išorės vertinimas, deja, tik konstatuoja faktą, kas gerai, ką reikia keisti, o kaip tai daryti – vieno mokytojo reikalas ir atsakomybė. Tai kam tokie tikrinimai reikalingi – tikrintojai turėtų siūlyti pagalbą.“ Kad auditas, stresas visai mokyklos bendruomenei, ne padeda mokytojams, o tik juos alina, patvirtina ir A. Grimalis: „Tikrintojai atvažiavo, konstatavo, kas gerai ir kas blogai, ir išvažiavo. Ir trūkumai, ir teigiami dalykai panašūs visose mokyklose. Kokia nauda iš tokio vertinimo? Tik pamatai, kaip vieni mokytojai suvaldo stresą, kiti labai jaudinasi ir stebimose pamokose jiems ne viskas pavyksta, dar kiti suserga.“

Mokytojai pripažįsta, kad iš jų labai daug reikalaujama tiesiogiai su ugdymu nesusijusių darbų, kad laiką, skirtą pildyti įvairioms lentelėms, kurti įvairiems planams būtų tikslinga skirti darbui su mokiniais, vis dėlto jie viliasi, jog situacija mokyklose gali pasikeisti. Tik ar tie, kurie priima sprendimus, tiki, kad švietimas yra valstybės išlikimo pagrindas?

Laima ŠVEISTRYTĖ

A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Jaučiam vietoj „jamam“

Tviskančios parduotuvių vitrinos vilioja atverti pinigines dovanoms. Paskutinį lapkričio savaitgalį prekybos ir pramogų sostine tituluojamame „Akropolyje“ vykusi akcija „Jamam“ sutraukė…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar patinka tatuiruotės?