Nuomonė

„Užsisėdo“ mokytojas. Ką daryti?

„Užsisėdimas“ (keista, bet nežinau kito šio reiškinio pavadinimo), deja, yra nuolatinis mūsų palydovas. Turbūt nėra tokio, kuriam nebūtų tekę to matyti ar patirti pačiam. Nors, kaip jau minėjau, tai yra tikrai dažnas reiškinys, apie jį rimčiau pagalvojau tik dabar. Nors nepavyks išdėstyti visų minčių, nes galimai pažeisčiau kitų žmonių privatumą, vis tiek pamėginsiu išsakyti savo mintis apie „užsisėdimą“.

Tikiu, jog gyvenime niekas nenutinka be priežasties. Tad ir „užsisėdimas“ turi turėti priežastį, tačiau tų priežasčių yra devynios galybės. Iš asmeninės patirties žinau, jog labai lengva „užsisodinti“ ant savęs mokytoją netinkamu elgesiu per pamoką ar mokykloje: nuolatiniu priešgyniavimu, tylos drumstimu, namų darbų nedarymu, mobiliojo telefono maigymu ar priekabių ieškojimu. Tačiau jau pusantrų metų stebiu „užsisėdimą“, kuris neturi nieko bendro su ką tik išvardytais „nusikaltimais“. Kadangi viskas turi priežastį, tai gal ir čia yra kokia nežinoma priežastis? Gal mokytojas (-a) netyčia nugirdo mokinį negražiai kalbant ir klaidingai pamanė, jog tai adresuota jam; gal to mokytojo antipatiją mokiniui uždirbo anksčiau mokęsi jo broliai, sesės, o gal net tėvai; gal mokytojas „užsisėdo“ ant mokinio, nes šis niekaip neįtinka kitam mokytojui; o gal mokytojui tiesiog nepatiko mokinio apranga, žvilgsnis ar dar kas. Kaip jau minėjau, priežasčių tam atrasti galime devynias galybes.

Bet kas toliau? Vien atrasti priežastis negana. Nors, turiu prisipažinti, ant manęs mokytojai nebando „užsisėsti“, bet skaudu matyti, kai tai nutinka kitiems. Kai mokinys, padaręs 1 klaidą, gauna tokį patį pažymį, kaip mokinys, padaręs 2 klaidas, visi puikiai suprantame, jog tai prasilenkia su visiems įprasta vertinimo sistema, kai pažymys priklauso nuo skaičiaus, esančio po kablelio, ir kuris (šiuo atveju 5) buvo apvalinamas į mažąją pusę, nors niekad nesu pastebėjęs, kad ta pati mokytoja kitiems mokiniams pažymį apvalintų į mažąją pusę. Arba kai kitas mokinys, ant kurio taip pat „užsisėdusi“ mokytoja kažko paklausia ir visos klasės akivaizdoje jį paverčia atpirkimo ožiu bei labai pašaipiai sako, kaip galima to nežinoti, ir pan., nors į kitų mokinių dar kvailesnius klausimus atsakinėja gana nuoširdžiai. Kaip tai atsilieps mokiniui? Deja, daugeliui tai atima motyvaciją mokytis. Galvoje skamba mintis, kam man daryti ar stengtis, jeigu gausiu tiek pat, kaip tie, kurie nedaro visai ar nesistengia? Tai labai pražūtinga, nes dėl tokio požiūrio mokinys ne tik praleidžia labai daug, bet ir išsiugdo mąstymą, kad jis pats ateityje galės „užsisėsti“ ant žmonių, kurie jam nepatiks. Tai tarytum užburtas ratas, kuris pražudo daugybę žmonių. Tačiau kaip visada yra kita medalio pusė. Labai mažai daliai mokinių, ant kurių yra „užsisėdę“ mokytojai, kyla noras daryti viską dar geriau, kad mokytojas net ir norėdamas neturėtų prie ko prikibti. Staiga atėjo mintis, kad gal mokytojai taip bando auklėti mokinius – dar viena „užsisėdimo“ priežastis. Deja, jau seniai yra įrodyta, kad geriausiai skatina prizai ir teigiamas atlikto darbo įvertinimas. Labai džiaugiuosi (kiek tai įmanoma tokioje situacijoje), kad mano stebimas mokinys, ant kurio yra „užsisėdęs“ mokytojas, bent jau nepraranda noro mokytis – stengiasi, daro, bet ar ilgai galima tempti, kai visos tavo pastangos taip sumenkinamos?

Taigi pamatę visą šio reiškinio beprasmiškumą ir keliamą sunkumą gal pamėginkime jį įveikti (nors tikiu, kad bandyta jau ne kartą)? Galvoje skamba mano pirmosios istorijos mokytojos žodžiai: „Nusikalsti gali darydamas ir nedarydamas.“ Kalbu apie tuos laiminguosius, kurie, gavę gerus pažymius, sėdi kaip pelės po šluota, kad mokytojai „nepersėstų“ ant jų, o po pamokos koridoriuje tyliai solidarizuojasi su „užsėstaisiais“, keikiančiais savo engėjus. Ko verta tokia solidarizacija? Deja, daugelis taip ir neišdrįstame iškelti šio klausimo, susidūrę su „užsėdimu“ per pamoką. O gal kaip tik to mažo žingsnelio mums ir reikia? Juk nepulsime kapoti vieni kitiems galvų, bet pradėję apie tai diskutuoti, mąstyti, suvoksime to įpročio žalą ir jo atsisakysime? Be to, tai jau būtų viešumas, o iškėlęs į viešumą tokius poelgius ir patyręs aplinkinių pasmerkimą, dažnas to atsisako (deja, kartais pasitaiko ir atvirkštinis poveikis, ir engimas tik stiprėja). Aišku, ne visi nori viešumo. Ne kiekvienas mokinys nori, jog visi žinotų šią jo bėdą ir ne kiekvienas mokytojas nori viešumoje pasižymėti būtent šia savo savybe. Tad ar negalėtume tyliai, ramiai pasikalbėti su mokiniu ar mokytoju ir paskatinti juos pasikalbėti, išsiaiškinti priežastis ir pamėginti tai užglaistyti?

Turbūt daugelis perskaitęs pagalvos, jog patiems panašios mintys tikrai jau buvo atėjusios į galvą. Bet, kaip pasakytų mano tėvas: „Žinoti neužtenka – reikia ir daryti.“ Ir jeigu jūs skaitote tai, vadinasi, aš nebegaliu taikytis su tuo ir nusprendžiau bent kažką daryti šiuo klausimu (šiuo atveju rašyti). Nors šiuo rašiniu nesistengiu apeliuoti į mokytojų sąžinę, kurią, tikiu, jie turi, ir nesistengiu, kad mes, dauguma, pultume užstoti engiamąjį, net nežinodami visų aplinkybių ar priežasčių. Nenoriu, kad ir engiamieji, staiga nukritus šiam jungui, nedegtų neapykanta už senas skriaudas, nes šiame gyvenime teks patirti daug neteisybės. Aš tik prašau jūsų minutėlei sustoti ir pagalvoti, o ką aš padariau, kad tai liautųsi. Ir jeigu suvoksime, kad problemos ignoravimas dar nėra jos sprendimas ir pradėsime nuo savęs mažais žingsneliais judėti į gėrio pusę, tikiu, jog prasidės grandininė reakcija, ir patys engėjai apeliuos į savo sąžines, o engiamieji supras, kad negalima už blogą atsilyginti blogu, ir tada pasaulis taps bent truputėlį geresnė vieta gyventi. Bet tam reikia laiko ir pačiam žengti pirmąjį žingsnelį. Aš šį žingsnelį jau žengiau. O jūs?

Tadas ŠAULYS