Omnia vincit amor

Prieš daugelį tūkstančių metų taip teigiant buvo galima išgirsti senovės romėnus. Šiandien, kurdami santykius, mes taip pat norime tikėti, kad meilė nugali viską. Panašius žodžius girdime prisiekdami prieš Dievą amžinybę santuokoje: kunigas tarsi nukerta bet kokias kitas tiesas cituodamas Šventąjį Raštą, kuriame konstatuojama, jog „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“. Prie ko visu tuo vedu? Prie Vasario 14-osios arba švento Valentino dienos, kurios svarba žmogaus gyvenime kontrastuoja tai išryškėdama, tai nublukdama, kol galiausiai ši diena, kaip šventė, visai pasitraukia iš porų gyvenimo tarsi nieko verta, nes meilei švęsti atskiros dienos, pasirodo, nereikia.

Būtent taip teigia penkios mano nedidelio tyrimo poros, kurių klausiau, ar švęs švento Valentino dieną. Visų jų atsakymas buvo tarsi nužiūrėtas nuo vienos špargalkės, paslėptos po klasės suolu: meilei nereikia jokių švenčių ar atskirų dienų, arba tu myli, arba ne, arba esi dėmesingas, arba ne. Ir su kažkokia Valentino diena tai niekaip nesusiję. Po tokių pasakymų norisi tik klausiamai kilstelėti antakius. Taip ir regiu poras ir sutuoktinius kasdien švenčiančius meilę: vyras, kas vakarą grįžtantis su gėlėmis, žmona taip pat po ilgos darbo dienos, išsišiepusi nuo ausies iki ausies, maišanti makaronus carbonara, tylūs ir ramūs vaikai, kažkur kamputyje tapantys natiurmortus… Jokių rūpesčių, viršvalandžių, nuovargio, a nei siaučiančio gripo, tik meilė ir romantika. Pasikartosiu: apklaustųjų teigimu, tokia ar bent jau panaši turi būti kasdienybė.

Pripažinkime, juk tai – utopija, o ir praktika rodo ką kitą. Mano pačios santuoka dar labai jauna: šiek tiek storesnė už popierių, švelnumu ir kvapu primenanti gerą med­vilnę ir su laiku tampanti vis patvaresnė, tarsi geri odiniai batai. Tačiau žvakių spindesys namuose išties priblėsęs, straksėjimą pajūriu susikibus už rankučių pakeitė straksėjimas paskui mažiausią ir svarbiausią šeimos narį, o ilgos romantiškos vakarienės tapo trumpesnėmis suvalgyk agurkėlį, pakabink dar mėsytės, bulvyčių visai nepalietei šeimos vakarienėmis. Todėl man švento Valentino diena – labai gražus atskaitos taškas, primenantis, jog santykiai nėra tik pareigos ir atsakomybės, visų pirma tai – meilė, kuri ir sujungė. Šiai dienai tikrai nereikalinga pompastika, labiausiai šildo žemiški dalykai: trumpa miela žinutė darbų įkarštyje, žmonos pavadavimas vakarienės ruošime, primirštų žvakių šviesa, išlyginti vyro marškiniai ar nuvalyti batai naujai dienai.

Skauda stebint, kaip pasaulinė kultūra viską paverčia komercija, supaprastina iki širdelių ant žandelių, meškiukų ir šokoladukų. O iš tiesų Valentino diena kilo iš pasiaukojimo, atsidavimo ir kančios, iš begalinio tikėjimo meile. Istoriškai švenčiame pačią stipriausią šio jausmo išraišką – mirtį vardan meilės. Būtinai paskaitykite apie šią dieną ir šį šventąjį, galbūt pasikeis ir jūsų nuomonė.

Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna. 7 Giliausi vandenys negali užgesinti meilės nei potvyniai jos paskandinti. Gg 8

Viktorija JUČINSKYTĖ

Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių