Pakalbėkime apie mirtį
Šv. Pranciškaus onkologijos centras Klaipėdoje veikia ketverius metus ir gerai žinomas Lietuvoje. Kasmetinis Vilties bėgimas jau vyksta dešimt metų ir pritraukia 10 000 dalyvių. Ir ne tik. Vyksta dar dvidešimt kitų renginių, kurių metu renkamos lėšos Onkologijos centrui, kuriame visos paslaugos pacientams teikiamos nemokamai. Medicininė pagalba nėra teikiama, kadangi tai ne ligoninė. Centro lankytojai gauna psichologines ir kitokias paslaugas, kurios yra ne mažiau svarbios.
Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie tai, kas vyksta, kai žmogus sužino sergąs onkologijos ar kita gyvybei pavojinga liga ir kokį gauna gydymą Lietuvoje. Taigi turėdama tokį tikslą nedidelė penkių žmonių grupelė, kurioje buvo ir du gydytojai, lankėsi Mančesteryje ir kalbėjosi apie paliatyvią slaugą bendruomenėje.
Norėčiau apžvelgti paliatyviąją slaugą Didžiojoje Britanijoje bei palyginti su padėtimi Lietuvoje.
Vakarų šalyse Europoje paliatyvioji slauga ir hospisai atsirado jau 11 amžiuje. Pagal katalikiškąją tradiciją hospisuose glaudėsi sergantieji, sužeistieji ar mirštantieji, taip pat keliautojai ir piligrimai. Pagal šiuolaikinę koncepciją hospisuose teikiama paliatyvioji pagalba neišgydomiems ligoniams ligoninėse ar slaugos namuose, taip pat teikia pagalbą tiems, kurie pageidauja ir turi galimybę praleisti paskutines dienas ar mėnesius savo namuose.
Paliatyvioji slauga – tai specializuota medicininė pagalba žmonėms, sergantiems gyvybei pavojingomis ligomis. Tokio pobūdžio pagalba teikiama siekiant palengvinti ligos simptomus ir stresą, pagerinti gyvenimo kokybę pacientui ir šeimai.
Paliatyviąją pagalbą teikia apmokytų gydytojų, slaugių ir kitų specialistų komanda, kurie kartu su paciento gydytoju pritaiko atitinkamą gydymą. Toks gydymas gali būti teikiamas bet kokioje neišgydomos ligos stadijoje kartu su gydytoju. Mūsų karta gyvena net dvidešimčia metų ilgiau negu mūsų tėvai. Tačiau kai ateina mirtis, vis tiek dažniausiai susiduriame su medicinos įstaigomis. Dauguma žmonių miršta prieš tai ilgus metus sirgę degeneracinėmis ligomis, atsiduria ligoninėse ar slaugos namuose po ilgo ir desperatiško gydymo. Dauguma žmonių, kurie miršta sulaukę 65 metų, dažniausiai jau būna praleidę paskutiniuosius tris mėnesius intensyviosios terapijos skyriuje ir 20 procentų būna patyrę chirurgines intervencijas.
Onkologinėmis ligomis sergantys ligoniai, kurie miršta ligoninėse, dažniausiai patiria žymiai daugiau skausmo ir streso negu tie, kurie sutinka savo gyvenimo pabaigą hospise ar namuose. Jų šeimos žymiai dažniau įsivelia į ginčus su gydytojais ir tarpusavyje, patiria postrauminį stresą ir ilgai gedi.
Svarbiausia yra tai, kad tokia „medikalizuota“ mirtis ligoninėje yra visiškai ne tai, ko žmonės pageidauja. Jie žymiai labiau norėtų mirti savo namuose, kiek įmanoma be skausmo, susitaikę su savimi ir apsupti artimųjų, kuriems jie nebuvo našta. Pasitaiko, kad artėjant gyvenimo pabaigai jų norai pasikeičia. Todėl dažnai gydytojai gana skeptiškai žiūri į taip vadinamus „Gyvenimo Pabaigos Testamentus“, kuriuose žmonės aprašo, kaip ir kur jie norėtų praleisti savo paskutiniąsias valandas. Tiesą pasakius, Lietuvoje labai mažai kalbama apie mirtį ir tai, kiek dar žmogui liko gyventi. Besimokydami medicinos įstaigose studentai nemokomi, kaip ir ką kalbėti su mirštančiuoju.
Didžiojoje Britanijoje situacija visiškai skirtinga. Visi medicinos studentai mokomi, kaip elgtis su pacientu mirties atveju. Gydytojai, ypač hospisuose, paskatina pacientus parašyti „Gyvenimo Pabaigos Testamentus“, kuriuose pacientai nurodo, kaip jie norėtų praleisti savo paskutiniąsias valandas, kiek norėtų chemoterapijos (o gal ir visai ne), nurodo, su kokiomis medicininėmis intervencijomis, pailginančiomis gyvenimą, sutiktų, o gal turi ir kitokių specialių troškimų. Gydytojai taip pat žino, kad pacientų nuomonė gali keistis progresuojant ligai ar remisijos laikotarpiu. Jie supranta, kad labai svarbu šiuos klausimus aptarti ne tik su pacientu, bet ir su giminėmis, kad visi žinotų, ko pageidauja pacientas. Jeigu apie mirtį nekalbama, daugelis svarbių aspektų taip ir lieka neaptarti. Manau, dažnai girdėjote artimuosius sakant: „Jeigu būtume žinoję, būtume visiškai kitaip darę.“
Per dažnai pacientai gauna drastišką gydymą, dažnai tai būna ir prieš jų norą. Pacientas atsiduria tarsi ant konvejerio, neturi galimybės pasirinkti, nes tokia tvarka. Mano giminaitis praleido intensyviosios terapijos skyriuje dvi savaites be sąmonės, su į burną įvestu vamzdeliu, didžiuliame diskomforte. Tik kai jis mirė, mes sužinojome, kad prieš savaitę jis patyrė širdies infarktą, buvo atgaivintas. Po to gyveno dar savaitę. Kai mes paklausėme, kodėl jis buvo gaivinamas, mums pasakė, kad šiuo atveju gydytojai neturi jokio pasirinkimo, nes taip daroma remiantis ministro įsakymu. Tai nėra teisinga ir vargu ar protinga. Tik padeda išvengti teisinių procedūrų.
Artimieji turėjo visas sąlygas ir būtų norėję, kad jis praleistų paskutiniąsias dienas namuose, tačiau prieš keletą metų nebuvo jokios galimybės gauti paliatyviąją slaugą namuose.
Kiekvienas turi turėti teisę pasirinkti mirti, atsisakant tolesnio gydymo. Net jeigu tokį sprendimą pasirinktų keletas žmonių. Tam, kad žmonės turėtų tokį pasirinkimą, būtina, kad įvyktų pokyčiai medicinos srityje. Reikalinga daugiau paliatyviosios medicinos paslaugų. Tai yra gana apleista medicinos sritis, kuri padeda mirštantiems žmonėms įveikti skausmą ir stresą, pataria ne tik pacientams, bet ir jų giminaičiams. Kai kurie tyrimai parodė, kad laiku suteikta paliatyvioji pagalba ne tik palengvina kančias, bet ir pailgina gyvenimą. Daugelis gydytojų, pasirinkdami mediko profesiją, siekia pailginti gyvenimą, o ne kalbėti apie neišvengiamą mirtį. Bet jie turėtų kalbėti. Atul Gawande parašyta nedidelė knygelė „Kaip kalbėtis su mirštančiuoju“ padeda suprasti, ką ligonis žino apie savo būklę ir ar visi supranta jo pageidavimus neišvengiamai gyvenimo pabaigai artėjant. Tai paskatina anksčiau pradėti apie tai kalbėtis, sumažina skausmą ir stresą.
Pokyčiai paliatyviosios slaugos link turėtų radikaliai pakeisti mūsų požiūrį į tai, kaip mūsų sveikatos sistema traktuoja neišgydomas ligas. Ta pagalba, kuri reikalinga neišgydomiems ligoniams, turėtų pasitraukti iš ligoninių ir persikelti į specializuotus paliatyviosios slaugos namus. Tai reiškia, kad dalis sveikatos apsaugai skirtų lėšų turėtų būti nukreipiama paliatyviajai ir socialinei slaugai. Šios paslaugos būtų pigesnės, kadangi pakankamai informuoti ligoniai ir jų artimieji atsisakytų operacijų, kurios daugeliu atveju yra gana brangios, tik pailgina pacientų kančias, ir dažnai bereikalingos.
Ir paskutinis dalykas. ko aš norėčiau prieš išeidamas…
Daugelis žmonių jaučia didelę baimę kalbėti apie mirtį. Mirtis buvo paslėpta ligoninėse ar slaugos namuose, todėl ji mums labai svetima ir apie ją nelengva kalbėti. Tačiau atviras pokalbis su mirštančiuoju turėtų būti toks pat įprastas, kaip ir vaistų išrašymas šiuolaikinėje medicinoje. Lengva mirtis reiškia geresnį gyvenimą iki pat paskutinio atodūsio.
Deividas HOLLIDAY
