Palytėti stebuklo
Dar netyla įspūdžių pasidalijimai apie Popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje, o laikui bėgant pirmyn vis labiau ir labiau mūsų sąmonėje klostysis tikroji šio vizito prasmė ir reikšmė. Kiekvienam iš mūsų, o tuo pačiu ir mūsų valstybei.
Prieš 25-erius metus, kai pats buvau vos kelių mėnesių, Lietuvoje lankėsi Jonas Paulius II, kurio šviesa tada nušvietė ir sustiprino dar sunkiai iš sovietinio režimo bei primesto ateizmo besikeliančią Lietuvą. Tai buvo toks šviesos spindulys, kad šiomis dienomis mes galėjome tą šviesos pojūtį susistiprinti susitikdami su Pranciškumi. Tas susitikimas kiekvienam iš mūsų yra kitoks. Nors tomis dienomis buvau Vilniuje, bet į susitikimą su Popiežiumi nenuėjau, bet tai nereiškia, kad, būdamas Romos kataliku, buvau abejingas. Anaiptol. Labai džiaugiuosi šiuo istoriniu įvykiu ir mano santykis su tikėjimu yra žymiai pakitęs, ypač po to, kai teko Popiežių matyti gyvai ir dalyvauti šv. Mišių aukoje pačiame Vatikane.
Būdamas romantikas pasiilgsiu tos tvyrančios ypatingojo įvykio laukimo dvasios, vyravusios paskutines savaites virš sostinės. Kiekvieną rytą keliaudamas į darbą matydavau vis naujai nudažytą tai vieną, tai kitą stulpą, naujai pasodintas gėles vietoj išdegusių, iššluotas ir išvalytas gatves. Teko iš aplinkinių išgirsti komentarų, kodėl tvarkoma tik dabar, kai sezonas baigiasi ir atvyksta Popiežius ir kodėl negalime susitvarkyti ne tik aukštiems svečiams atvykstant? Iš esmės pritariu, bet labiau džiaugiuosi, kad sostinė pagaliau buvo sutvarkyta. Šešerius metus gyvendamas sostinėje pastaruoju metu labai pasigesdavau ūkiškos rankos. Suprantu, kad tie, kurie stengėsi ir derėjosi dėl Šventojo tėvo vizito, siekė aukštesnių mūsų krikščioniško tikėjimo ir sielos dalykų, bet kartu ir padėjo mūsų kasdienei rutinai tapti švaresnei.
Pasirinkęs stebėti Popiežiaus susitikimus per televizoriaus ekranus ir matydamas didžiules susirinkusiųjų minias, netvėriau džiaugsmu. Ar jūs įsidėmėjote, kiek susibūrė jaunimo iš visos Lietuvos? 60 tūkstančių jaunuolių (smagu, kad tarp jų buvo ir vėžaitiškių, gargždiškių ir kt.) Šventojo tėvo žodžio laukė Katedros aikštėje, o kitą dieną per 100 tūkst. žmonių, tarp jų ir vėlgi nemažai jaunų, net šeimų su kūdikiais, užgniaužę kvapą klausėsi Pranciškaus pamokslo Santakos slėnyje, Kaune.
Susitikimas su Popiežiumi – tai ne populiarus muzikos festivalis ar kokios nors pop žvaigždės iš užsienio pasirodymas. Paskutinį kartą tokią gausią jaunimo minią surinko tik paskutinis grupės „Fojė“ koncertas 1997 m. gegužės 17 d. Vingio parke. Neiškenčiu nepriminęs, jog dažnai girdžiu kritiką jaunimo adresu, kad jie abejingi tikėjimui. Dažniau girdžiu ir iš dalies jaunimo kritiką ir pajuntu jų abejingumą tikėjimui. Tai, be abejonės, liūdina, nes kartais ir pats pasiklystu, susimąstau, nerandu atsakymų, todėl ir šalia esančiojo įkvėpti negaliu. O tai, kas įvyko savaitgalį, mane nuramino. Gal net pasakyčiau išdaužė keletą šiltnamio langų, kuriame gyvenu. Šiltnamio, apibrėžto keliuose kvadratiniuose kilometruose sostinės epicentre su jo „progresyviai kultūriniu jaunimu“. Mano susivokimui nutiko paprastas dalykas: žiūrėdamas televizorių buvau sukrėstas tuo, kaip susitikimuose su Popiežiumi spindėjo mano bendraamžių akys, kuriose – tikėjimas ir ramybė. Ta atvirų ir nemeluojančių akių jūra man įkvėpė pasitikėjimo savo tikėjimu, apmalšino nerimastį dėl savo valstybės, dėl jos piliečių ateities.
Dažnai skiltyje rašau apie mūsų valstybę, pilietiškumą, asmeninę atsakomybę, o aną savaitę pasakojau, kaip svarbu susigyventi su savimi. Ir štai klausau Popiežiaus Pranciškaus kalbos ir viskas susijungia, persipina ir randu sau reikiamas atramas, kurias, viliuosi, radote ir Jūs: „Nes Viešpats mus išgano padarydamas mus tautos dalimi. Jis mus įtraukia į tautą, mūsų identitetas yra priklausymas tautai. Niekas negali pasakyti: „Aš išsigelbėsiu pats“, mes visi esame susiję tarpusavyje, esame tinkle. <…> Vieni eidami niekur nenuvyksime. Galėsite pasiekti sėkmės, bet be meilės, draugų, priklausymo tautai, be patirties, kuri yra graži… Neišeina eiti vieniems. Tad neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą tvirtai pakartokite, kad tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man. Pasipriešinkite tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį, tačiau gyvenimas gražus su kitais – su šeima, su draugais“.
Ačiū, Popiežiau Pranciškau, už jaunimo įkvėpimą Tikėjimo šviesa, už sugrąžintą Viltį, už paprastas, bet tokias įtaigias ir taiklias dvasingumo pamokas.
Vytautas BUTKUS
