Pamirštas pamokos šventumas

Kur matyta, kur girdėta, kad pamoka būtų nustumta į ugdymo proceso pašalį ir taip vaikų sąskaita atkeršyta valdžiai už dėmesio stoką mokytojams.

Ačiū Dievui, kad pasibaigė vienos iš penkių švietimo profsąjungos darbuotojų protestas Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose. Man, šių eilučių autoriui, yra tekę ten būti ne kartą, dalyvauti tuomečiuose posėdžiuose. Juk tris dešimtmečius buvau Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vedėjas, vėliau dirbau Klaipėdos apskrities viršininko administracijos švietimo skyriuje. Tad sočiai esu patyręs, išgyvenęs įvairių administracinio darbo peripetijų. Tais metais, kiek pamenu, dauguma į švietimo skyrių vedėjų pareigas atėjo tiesiog iš klasės, todėl suspėjome dirbti ir pedagoginį, ir administracinį darbą. Buvome laimingi, kad susitikdavome akis į akį su mokiniais, jų tėvais ir mokytojais. Buvo nelengva, bet mokyklą, mokytojus, mokinius, jų tėvus pažinojome kaip penkis savo rankų pirštus, todėl kolegijos tribūnoje kalbėjome kartais kaip mokytojai, o kartais ir su biurokrato užkratu.

Iš šalies stebint karštus debatus nelengva pasakyti, kieno tiesa. Pamenu, kad ir tada užklasiniai renginiai, ypač sporto, kirsdavosi su pamokomis. Nebuvo, kad dėl renginių būtų „nurašomos‘‘ pamokos. Buvo ieškomas patogus laikas, kad buvusi pamoka būtų organizuota kitu laiku. Tose rajono mokyklose, kur pamokai skiriamas šventas neliečiamumo dėmesys, ten ir ugdymo rezultatai buvę ženklūs. Visada pavyzdžiu laikiau savo mokyklą, buvusią Alytaus rajono Punios vidurinę mokyklą, kurios pedagogams pamoka visada buvo šventas dalykas. Šio mažo miestelio vaikams pedagogai atvėrė kelią į mokslo ir gyvenimo aukštumas. Niekas tada sunkiais pokario metais neklausė, kokia mokytojo alga, bet moksleivių tėvai, ypač mamos, stengėsi padėti maisto produktais, kad vaikų mokytojai nepabėgtų ir dirbtų su auklėtiniais net papildomai. Tik dėl mokytojų atkaklaus darbo mažas Punios miestelis Lietuvai parengė mokslo, kultūros ir šiaip gerai išsilavinusių žmonių. Ir tai mažojo Punios miestelio pedagogų nuopelnas – štai kokia yra galinga pamoka, kuri žmogaus gyvenimui atveria stebuklus.

Juk ir Klaipėdos rajone dar prisimename jau amžinybėn išėjusių pedagogų Liudo Jurgulio, Klemenso Palkimo, Irenos Brazdeikienės ir tarp mūsų gyvų Stanislovo Muižės, Antano Žemgulio pastangas, kad pamoka būtų šventumo relikvija. Jos pažeisti niekas negali, kokiose pareigose bedirbtų. Ką dabar turime galvoti apie buvusį A. Navicko streiką, prisiglaudusį Švietimo ir mokslo ministerijos patalpose? Tai kažkoks nesusipratimas, pasileidimas į lankas be jokio atsakomybės jausmo, palikus vaikus likimo valiai. Juk nukentėjo mokiniai, ypač abiturientai, valdžiai gi nereikės egzaminų laikyti.

Albinas KLIZAS

Buvęs Punios vidurinės mokyklos abiturientas, pedagogas, publicistas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių