Partizanų vadas pasirinko mirtį

Antanas Stalmokas (1920–1946) – Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių valsčių partizanų vadas, žuvęs didvyrio mirtimi už Lietuvos laisvę.

Antanas priklausė Lietuvos laisvės armijai (LLA). Tai karinė organizacija, kurios tikslas – ginti Lietuvą nuo grįžtančių rusų okupantų ir atkurti Lietuvos valstybingumą. LLA organizavo partizaninį pasipriešinimą. A. Stalmokas buvo Kretingos apskrities Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių valsčių partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai organizatorius. Išduotas, kankintas. Atsisakė išduoti draugus. Pasirinko mirtį.

Susipratusi Lietuvos inteligentija jau pirmojo bolševikmečio metu ir vokiečių okupacijos metais pogrindyje kūrė planus, kaip pasipriešinti sovietinei okupacijai. Pogrindžio sąlygomis kūrėsi įvairios organizacijos, kurioms vadovavo patriotiškai nusiteikusi to meto karininkija ir inteligentija. Pogrindžio sąlygomis organizavosi ginkluoti partizanų būriai.

Partizaninio karo pradžia 1940 metais

Lietuvos karininkijos pozicija – kovoti su ginklu ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę

1940 metais Raudonoji armija Lietuvą okupavo be jokio pasipriešinimo. Kariuomenė laukė įsakymo gintis, tačiau nesulaukė. Tik vėliau išaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas buvo rusų NKGB užverbuotas agentas. Pirmojo bolševikmečio metu daug karininkų buvo areštuota ir žuvo lageriuose. Likusi patriotiškai nusiteikusi karininkija telkėsi į nelegalias pasipriešinimo organizacijas.

Lietuvos Aktyvistų Frontas (LAF) susikūrė pirmojo bolševikmečio metu. Jų centras buvo Berlyne, o padaliniai – Vilniuje ir Kaune. LAF branduolį sudarė tautiškai susipratę karininkai, kuriems vadovavo pulkininkas Kazys Škirpa. Karo išvakarėse iš Berlyno buvo pranešta, kad birželio 23 dieną vokiečiai pradės karą prieš Tarybų Sąjungą. Sukilimas prasidėjo birželio 22 dienos pavakarį. Kaune sukilėliai (partizanai) užėmė paštą, telegrafą, radiofoną bei kitus svarbius miesto objektus. Priartėjusi vokiečių kariuomenė jau rado Kauną išvaduotą. Atkurta Lietuvos vyriausybė ėmėsi atkurti tvarką. Vokiečiai pamatė, kad energinga LAF veikla per daug aktyvi, todėl jos veiklą sustabdė.

Lietuvos Liaudies Armija (LLA). Tai antra karinė organizacija, susikūrusi vokiečių okupacijos pogrindyje 1942–1943 metais. Jai vadovauti ėmėsi vyr. leitenantas Kazys Veverskis. Tai buvo nepavargstantis, puikus organizatorius, gerai išmanantis konspiracinį darbą. Nacių okupacijos metais nelegali organizacija jau buvo apsiginklavusi ir pasiruošusi vesti partizaninį karą. K. Veiverskis, jo pavaduotojas Stasys Eidimtas su bendražygiais vokiečių užimtoje Lietuvoje ėmė formuoti LLA karinius dalinius. Kad galėtų pradėti veikti prieš antrąją sovietų okupaciją, nedidelėmis grupelėmis jie buvo išsidėstę miškų masyvuose ir laukė, kol fronto linija praeis ir pasitrauks į Vakarus. Tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybę karo pabaigos sąlygomis. Buvo tikimasi pagalbos iš Vakarų.

Lietuvos socialdemokratų pozicija – legaliai priešintis pogrindžio sąlygomis

Vokiečių okupacijos metais artėjant Rytų frontui socialdemokratai taip pat kūrė planus, kaip atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Į socialdemokratų ir liaudininkų pasipriešinimo grupę įėjo prof. Steponas Kairys, agronomas Vladas Bertašius, prof. Antanas Žvironas ir kt. Prof. A. Žvirono – pirmojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vilniaus skyriaus įkūrėjo ir vadovo – pagrindinė mintis buvo padėti Lietuvos žmonėms susiorientuoti karo metu. Buvo laikomasi nuostatos, kad karą laimi tas, kas išlieka gyvas savo žemėje. 1944–1945 metais artėjant frontui ir neišvengiamai antrajai sovietų okupacijai, turėtų su vokiečiais trauktis tik tie, kuriems grėsė tiesioginis ir aiškus pavojus gyvybei. Visi kiti turi likti savame krašte ir giliai užsimaskavę tęsti pradėtą pogrindžio darbą.

Prof. A. Žvironas buvo gabus strategiškai mąstantis politikas. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto VLIK‘o vardu 1945 m. jis išplatino tokio turinio atsišaukimą: „Rusų armija atėjo ilgam, ir tokia politinė situacija liks ne vieną dešimtmetį. Priešintis ginklu yra beprasmiška savižudybė. Reikia rasti kelius, kaip išeiti iš miškų, legalizuotis ir kantriai laukti, kada pribręs politinė situacija“.

Atsišaukimą daugino ir platino kairieji – socialdemokratai ir liaudininkai. Nežiūrint raginimo nenaudoti ginkluotos kovos – visa socialdemokratų grupė buvo areštuota ir gavo po 10 metų lagerio. Jų įspėjimas buvo balsas tyruose.

Tenka pripažinti, kad patriotiškai nusiteikusi karininkija neturėjo toli matančio stratego. Laukdami amerikonų kovą pralaimėjo. Žuvo apie 20 tūkst. jaunų vyrų. Tik po 50 metų pribrendus politinei situacijai, Sąjūdžiui vadovaujant, buvo atkovota nepriklausomybė su labai mažu aukų skaičiumi.

Antanas Stalmokas – partizaninio karo vadas Gargždų regione

Stalmokų šeima prieškario ir karo metais.

Stalmokų tėviškė – Klaipėdos rajono Žvelsėnų kaimas, esantis Minijos slėnyje. Antano tėvas buvo sumanus vaikinas. Norėdamas praturtėti išvyko į Ameriką. Po poros metų užsidirbęs pinigų grįžo į Gargždus. Kvietinių ir Tilto gatvių sankryžoje pasistatė mūrinį namą. Sumanus „amerikonas“ 1921 m. buvo išrinktas pirmuoju Gargždų valsčiaus viršaičiu. Po to dirbo pasienio policijoje, Gargždų muitinėje. Susituokė su pradinių klasių mokytoja Pranciška Surblyte. 1920 metais gimė bendravardis sūnus Antanukas. Po to dar gimė sūnus Vytautas ir dvi dukros.

Antanas buvo labai gabus, pareigingas, sportiškas moksleivis. Mokėsi Klaipėdos miesto Vytauto didžiojo gimnazijoje. Kai 1939 metais hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą, gimnaziją baigė Palangoje, kur vyravo patriotinė dvasia. Abitūros egzaminų pabaiga 1940 VI 15 sutapo su Lietuvos valstybės okupacija. Besimokydamas gimnazijoje iki suėmimo rašė dienoraštį, naudodamasis istoriniais šaltiniais 1941 metais parašė pirmąją Gargždų istoriją. 1940 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Baigė du kursus. Trečio nebaigė, kadangi vokiečiai universitetą uždarė.

Stoja į LLA gretas

Prasidėjo tretieji studijų metai. A. Stalmokas artimai draugavo su artimu kaimynu, LLA nariu Adolfu Pareigiu iš Vėžaičių. Tarp judviejų nebuvo jokių paslapčių. Adolfas paragino Antaną stoti į Lietuvos liaudies fronto organizaciją, kurioje būdamas galėsiąs darbais įrodyti savo meilę tėvynei. Prieš tai Antanas atidžiai išnagrinėjo LLA programą ir priesaikos turinį. Antanas suprato, kad šis žingsnis yra gyvybės ar mirties kelias. Antanas sutiko. Priesaika įvyko Kauno arkikatedroje bazilikoje. Po vakarinių mišių, kai išėjo žmonės, abu atsiklaupė ant vieno kelio ir prieš altorių iškėlę rankos du pirštus atmintinai išsakė priesaikos žodžius:

Įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, Dievo ir visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę akivaizdoje prisiekiu, jog kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės bei jos visapusiškos tolesnės gerovės, negailėdamas savo sveikatos ir gyvybės. Ištikimai vykdysiu įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikysiu patikėtus įpareigojimus. Už pavestų užduočių nevykdymą ir karinių paslapčių išdavimą, gerai žinau, kad man gresia mirties bausmė. Tai, ką prisiekiau, man, Dieve, įvykdyti padėk ir laimink.

Adolfas paspaudęs mano dešinę ranką pasakė: nuo šiol tavo slapyvardis bus Baltrūnas.

Kai 1943 metų kovo 17 d. vokiečiai uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, Antanas grįžo į Gargždus. Po ilgo ieškojimo darbą gavo Salantų gimnazijoje ir tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Kartu dirbo pogrindinį darbą: rašė atsišaukimus, redagavo, o spausdindavo jau kiti požeminėse slėptuvėse.

Artėjo Rytų frontas. Jis atnešė daug sumaišties ir baimės. Tą atmintiną 1944 metų dieną atsisveikinti atėjo Adolfas Pareigis ir ištarė. „Kartu su vokiečiais traukiuosi į Vakarus. Prašau, Antanai, važiuojam kartu, nes čekistai sužinos apie mūsų darbus ir sudraskys į gabalus“. Antanas atsakė: „Nesitrauksiu. Esu reikalingas Lietuvai ir jos vienos palikti negaliu.“

Žvalgų mokykla

1944 08 08 iš Karaliaučiaus atvažiavo vokiečių kariuomenės rotmistras lietuvis Vilkutaitis Viktoras, pulkininkas Kriaunaitis Izidorius ir majoras Jazdauskas. Jie surinko 13 LLA narių būrį ir nuvežė į žvalgų mokyklą šalia Karaliaučiaus Noihofo kaime. Jau po dviejų savaičių paaiškėjo, kad mokymo kursas neturi nieko bendro su LLA veikla. Tada mes prašėme kapitono P. Šopagos, kad mus atšauktų iš mokyklos. Neilgai trukus, mus tris A. Pareigį, A. Kubilių ir A. Stalmoką pradėjo mokyti specialaus kurso, kuris buvo reikalingas okupacijos sąlygomis: slėptuvių įranga, topografija, NKGB organų taktika ir rankinių ginklų sandara. Grįžęs iš žvalgų mokyklos A. Stalmokas buvo perduotas kapitonui Šopagai. Jokių nurodymų, kaip pradėti karinius partizaninius veiksmus, nebuvo duota.

Kiti du žvalgybos mokyklos kursantai Kazys Telšinskas ir Alfredas Tiškus į Raudonosios armijos užnugarį su radijo siųstuvu buvo nuleisti parašiutais. Telšinskas šokdamas susižeidė koją ir gydėsi, o Tiškus nusileidimo vietoje užkasė siųstuvą ir iš kovos pasitraukė. Vokiečiai nerimavo nesulaukdami jokių žinių. Ieškoti dingusiųjų dar du žvalgai Jonas Žutautas ir Juozas Gubysta, valtimi per Kuršių marias buvo permesti į Lietuvą ir sėkmingai pasiekė savo namus.

Likę penki žvalgybiniai, tarp kurių buvo A. Kubilius, parašiutais buvo nuleisti 1944 m. gruodžio mėnesį Alsėdžių miestelio apylinkėse. Iš čia prasidėjo radijo ryšiai su vokiečių žvalgų mokykla. Kubilius vokiečiams gyrėsi, kad kova vyksta sėkmingai ir prašė atsiųsti ginklų. Vokiečiai prašymą įvykdė: trys dėžės ginklų buvo sėkmingai nuleistos, o viena parašiutui neišsiskleidus giliai įsirėžė į žemę ir ginklai buvo sugadinti. Tuo tarpu A. Stalmokas neturėjo kuo pasigirti ir pripažino, kad Kretingos apskrities valsčiuose joks darbas praktiškai nedirbamas, nes nėra ryšio ir negauna jokių nurodymų iš centro.

Į šios organizacijos struktūras buvo priimami tik labai patikimi, patriotiškai nusiteikę žmonės.

Griežta atranka buvo daroma neatsitiktinai, nes buvo baiminamasi, kad sovietinė žvalgyba jau šį tą žino apie LLA veiklą, kad stengiasi savo agentus įterpti į šios organizacijos gretas ar net štabus.

Lietuvos Liaudies Armijos veikla

Frontui praėjus, 1944–1945 metais antrą kartą buvo okupuota Lietuva. Partizanai atnaujino savo veiklą. Buvo užpultas Seredžius, išlaisvinti 10 areštuotų vyrų, o uoliausi sovietų talkininkai sušaudyti. Deja, 1944 metų gruodžio 28 dieną partizanų vadas Veiverskis žuvo, jo pareigas užėmė S. Eidimtas.

„Maumedžio“ veikla

1944 metais, dar rusams neatėjus, kapitono Prano Šopagos nurodymu buvo įkurtas „Maumedžio“ štabas. Štabo viršininku buvo paskirtas A. Pareigis, o jo pavaduotoju-instruktoriumi – A. Stalmokas. A. Pareigiui pasitraukus, pareigas perėmė A. Stalmokas. Miškuose partizanams buvo vedami instruktažai, tačiau ne visada pavykdavo susirinkti, nes frontas buvo jau čia pat. Dalis partizanų pasitraukė su vokiečiais, kiti slapstėsi.

Praėjus frontui 1945 m. štabo veikla suaktyvėjo. „Maumedžio“ štabui priklausė Gargždų, Endriejavo, Kulių ir Veiviržėnų valsčiai. Štabo viršininku buvo paskirtas A. Stalmokas, o pavaduotoju – Kazys Telšinskas. Kulių valsčiuje vadovu dirbo Pranas Kundrotas. Kuliuose veikė sovietų karinė mobilizacijos komisija. 5–6 vaikinai buvo paimti į armiją. Buvo nutarta juos jėga išlaisvinti, bet sužinojus, kad Kuliuose yra daug kariuomenės, ketinimo buvo atsisakyta. Vyko organizacinis darbas. Ryšininku tarp Gargždų štabo ir Žemaitijos legiono centro Alsėdžių miškuose buvo paskirtas P. Kundrotas.

Laukdama JAV ir Anglijos pagalbos, LLA vadovybė stengėsi visoje Lietuvos teritorijoje suburti platų organizacijos tinklą ir jį išsaugoti iki laukiamo karo pabaigos, kada išvaduos Amerika. Todėl nebuvo planuojama steigti didelių pasipriešinimo būrių. Buvo siekiama surasti sąlytį su besislapstančiais partizanais, apsaugoti vaikinus nuo mobilizacijos, buvo mokoma įsirengti požemines slėptuves miškuose arba prie sodybų, kuriose galėtų slėptis po 3–4 karius.

Miške būdamas be ryšio nieko nenuveiksi. Pati partizaninio karo taktika reikalavo, kad dalis partizanų užsimaskavę gyventų legaliai. (A. Stalmokas mokytojavo). Taip buvo palaikomas ryšys su gyventojais ir tarp būrių. Beveik visa Žemaičių legiono vadovybė gyveno legaliai, todėl juos kagebistams suimti buvo nesunku.

Areštai

NKVD žvalgyba sekė LLA veiklą. Jų agentai stengėsi įsiskverbti LLA į partizanų štabus, tačiau visiškai apsisaugoti nuo nematomo priešo nepavyko. Vienas pirmųjų į NKGB tinklą pateko Žemaitijos legiono LLA štabo vadas Adolfas Kubilius. Neišlaikęs žiaurių enkagebistu kankinimų, būdamas pusiau sąmoningoje būsenoje palūžo. Jis išdavė visą aktyviai veikiantį LLA pogrindžio tinklą. Buvo suimta 20 vadovaujančių, atsakingą darbą dirbusių LLA karių, tarp jų ir Antanas Stalmokas.

Vienas iš pirmųjų į NKGB tinklą pateko Žemaitijos legiono LLA štabo vadas Adolfas Kubilius. Neišlaikęs žiaurių kankinimų, būdamas pusiau sąmoningoje būsenoje, nepajėgdamas valdyti savo slapčiausių žinių, palūžo. Išdavė visą aktyviai veikiantį LLA pogrindžio tinklą: Šiaulių apygardos „Saturno“ vadą ltn. A. Eidimtą, Pupinį, kapitoną Karalių-Varenį, „Maumedžio“ štabo viršininką Antaną Stalmoką ir kitus. Sugaudyti buvo nesunku: dauguma vadovų gyveno legaliai, o veikė pogrindžio sąlygomis.

A. Stalmoko suėmimas

Praėjus ir nutolus Rytų frontui į Vakarus, A. Stalmokas pajuto, kad yra sekamas. Su pavaduotoju Kaziu Telšinsku reikėjo aptarti daug organizaciniu reikalų. Susitiko Kvietinių kaime, K. Telšinsko tėvų namuose. Pokalbis apie blogą politinę padėtį buvo labai rimtas. Kankino bloga nuojauta. Kaimo kelyje pasirodė iš lėto einantis vyras, kuris dairėsi lyg kažko ieškodamas. Pamatęs sodelyje jaunus vyrus stribas apsisuko ir lėtu žingsniu nukulniavo atgal į Gargždų strebokinę pranešti, ką matė.

Grįžęs į Gargždus (1945 05 01) nelauktai pamatė tą patį stribą. Kai Antanas įžengė į savo gimtąjį kiemą, stribai tankiu žiedu apsupo tėvo namą, o įėjus į namus pasigirdo gerklinga rusų kontržvalgybos karininko komanda, išrėkta vokiečių kalba „Rankas aukštyn“. Kariškis įsakmiai pareikalavo pasakyti savo pavardę, apčiupinėjo kūną, ieškodamas ginklo. Visuose kambariuose buvo pilna čekistų, kurie darė kruopščią kratą, tikėdamiesi rasti ginklų, proklamacijų ar pogrindinę spaustuvę, tačiau nieko nerado. Buvo įsakyta pasiimti būtinus buities reikmenis: muilą, rankšluostį, dantų pastą, šepetėlį ir šukas. Priklaupęs ant vieno kelio dar paprašė mamos, kad palaimintų. Prišokę čekistai surišo rankas ir nuvarė į stribokynę. Apie suėmimą greitai sužinojo mokytojos Jadvyga ir Sofija. Jadvyga nubėgo pas kleboną Antaną Viskantą – kunigo šeimininkė į drobinį maišelį įdėjo lašinių, dešros, rūkyto kumpio, sūdyto sviesto ir kepalą duonos. Atskubėjusi Jadvyga dar spėjo perduoti siuntinį. Sunkvežimio kėbule jau sėdėjo du kareiviai su užmautais durtuvais ant šautuvų. Antanui atrišo rankas, kad galėtų įlipti į sunkvežimį. Pajudėjus mašinai Antanas Stalmokas pakėlęs ranką garsiai sušuko: „Laukit, aš dar sugrįšiu“.

LLA organizacija, areštavus vadovybę, nesunyko. Vietoje Žemaičių legiono buvo įkurta Žemaičių apygarda ir trys jos rinktinės – Alkos, Kardo ir Šatrijos.

Tardymas

Kretingoje Antaną laikė trumpai ir rytojaus dieną išvežė į Klaipėdos miesto NKVB būstinę S.Neries g. 22. Sutvarkius dokumentus išvežė į Vilnių – NKVB rūmus, kur buvo žiauriai tardomas. Rasta 17 tardymo, rusų kalba rašytų, protokolų. Nors A. Stalmokas rusų kalbos nemokėjo, bet per tardymus ją neblogai išmoko. Tardė j. ltn. tardytojas Zykovas.

Į tardytojo klausimą, ką nuveikė LLA vadovybė, norėdama suburti banditus, Stalmokas atsakė, kad LLA legiono vadovybė nedavė jokio nurodymo kurti partizanų būrius. Kretingos apskrities štabo viršininkas kapitonas Pranas Šopaga, remdamasis sveiku protu, taip pat nepritarė ginkluotam pasipriešinimui, nes priešintis galingai sovietų armija būtų beprasmiškos aukos. Laukdama JAV ir Anglijos pagalbos, štabo vadovybė stengėsi sukurti platų LLA organizacijos tinklą ir jį be kraujo praliejimo išsaugoti iki naujo karo pradžios. Tačiau šis darbas buvo sunkus ir pavojingas, todėl judėjo labai lėtais žingsniais. Stalmokui asmeniškai su partizanais teko trumpai susitikti ir gyventi miške netoli Rūdaičių kaimo sudėtingame ir pavojingame darbe.

Tardant buvo naudojamas smurtas. Dažnai po tardymo skaudžiai sumuštą, be sąmonės Antaną ilgais požeminiais koridoriais vilkte atvilkdavo prie kameros durų.

Teismas

Visus 20 suimtųjų 1946 m. sausio 8 d. nuvežė į NKVD kariuomenės tribunolo patalpas. Čia įvyko ypatingai slaptas teisminis susidorojimas. Teismui pirmininkauja justicijos majoras Rumiancevas.

Antano Stalmoko teisminis tardymas. Į klausimą, kur gimėte, A. Stalmokas atsakė – Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Atsakymas labai papiktino pirmininkaujantį – reiškia okupantai teisia svetimos valstybės pilietį.

Kada įstojote į banditinę organizaciją? Prašau neįžeidinėti garbingos LLA organizacijos. Iš tiesų Raudonoji armija yra plėšikų, prievartautojų, galvažudžių, okupantų kariuomenė.

Kokia jūsų šeimos socialinė padėtis? Mama mokytoja, tėvas – 1933 m. miręs, patėvį, prijaučiantį komunistų partijai, sušaudė vokiečiai. Pirmininkaujantis įsiterpė – tėvai rodė marksistinį pavyzdį, reikėjo jums stoti į Komunistų partiją, o ne susidėti su banditais iš LLA. Komunistų aš nelaikau žmonėmis, tai besieliai žmonių šešėliai. Komunistai, besistengiantys sukurti žemėje rojų, morališkai supuvo ir iš purvo negali pakilti.

Pirmininkaujantis, girdėdamas tokius žodžius, nervinosi, jis daug visko girdėjo iš teisiamųjų, bet šis jaunas įžūleivis pranoko visus. Nors jo nusikaltimai nėra sudėtingi, bet kadangi jis per daug žino, savarankiškai mąsto ir daug kalba, būtina įstatymo vardu nužudyti.

Po pietų pertraukos A. Stalmokas be jokių užuolankų pabrėžė, jog į majoro Rumiancevo klausimus neatsakinės. Remdamasis Vienos konvencija, jis pareiškė, jog valstybė okupantė neturi jokios juridinės galios teisti okupuotos valstybės piliečius.

Nuosprendis:

pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1a ir 58-11 straipsnius už „tėvynės“ išdavimą ir antisovietinę veiklą Antaną Stalmoką, Antano nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti.

Vilnius, 1946.01.9.

Kai teismo pirmininkas perskaitė nuosprendį, atsirado trumpa tylos pauzė. Tuo pasinaudodamas nuteistasis A. Stalmokas skardžiu balsu prabilo.

Tai, kad tribunolas paskelbė jaunų beginklių vaikinų žudynes, dar kartą įrodo, kad komunizmo citadelės pamatai skeldėja. Mūsų gretas pakeis kiti kovotojai dėl Lietuvos laisvės atkūrimo. Ateis valanda, kai visa antikristo kariauna bus priversta pasitraukti iš mūsų brangios Lietuvos. Todėl kviečiu visus savo širdyse iki paskutinio atodūsi aukštai iškėlus nešti trispalvę vėliavą! Bendro likimo broliai, parodykim mirtinam priešui, kad lietuvis ir žudomas visados pasilieka laisvas ir nepasiduoda žmogžudžiams, nes jo dvasia yra nepavergiama ir liks amžinai laisva.

Po šių Antano žodžių salėje kilo didžiulis triukšmas.

Antanas Stalmokas nebuvo didelis nusikaltėlis. Jis neturėjo ginklo, nieko nebuvo nužudęs, todėl jam ne kartą buvo siūlyta rašyti malonės prašymą, bet jis atsisakė. Jis nesijautė padaręs nusikaltimo prieš savo Tautą, Tėvynę, todėl prašyti pasigailėjimo iš karinių nusikaltėlių neleido tautiško suvokimo garbė: jei žūti – tai tik stovint, bet ne atsiklaupus ant kelių maldauti pasigailėjimo.

Antanas Stalmokas buvo sušaudytas KGB rūmų rūsyje. Jo kūnas kartu su kitais pasmerktaisiais buvo nuvežtas į Tuskulėnų dvaro daržinę, išverstas į duobę ir užkastas. Kuomet slaptos kapinės buvo pilnai prilaidotos, čekistai bandė jas paslėpti. Daržinė buvo nugriauta, žemė buldozeriu išlyginta ir pasėta žolė.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę buvo aptiktas masinių žudynių brolių kapas. Kasinėjimai ir antropologų tyrimai parodė, kad nuo1944 iki 1946 metų čia buvo užkasti 766 sąžinės belaisviai. Atminti žuvusiems pastatyta koplyčia-kolumbariumas.

Didvyrio atminimas

Kvietinių ir Minijos gatvių kampe stovi senas dviaukštis mūrinis namas, kuriame gyveno Stalmokai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Stalmokas buvo reabilituotas. Brolio Vytauto rūpesčiu ir lėšomis kieme pastatytas liaudies meistro Petro Balsio išdrožtas Rūpintojėlis, primenantis, kad šiame name jaunystę praleido taurios dvasios jaunuolis Antanas Stalmokas. Kiemas tapo skvereliu.

1992 metais gargždiškiai susirinkę į skverelį klausė savęs, ar nereikėtų Antano Stalmoko vardą įrašyti į garbingiausią Gargždų istorijos knygą, o vieną miesto gatvę pavadinti didvyrio vardu („Banga“, 1992 m. birželio 20 d. Nr. 49).

Praėjo 30 metų. Po aukštu beržu, tebesimeldžia Rūpintojėlis, nuo laiko sukrypęs ir pajuodęs. Skverelis (kiemas) apleistas, išaugusi aukšta gyvatvorė užstoja vaizdą. Užmiršto Rūpintojėlio niekas nemato ir nelanko.

Reikalinga pagalba. Rūpintojėlį ir skverelį būtina atnaujinti, o ant namo, kur gyveno Stalmokai, pakabinti atminimo lentą su užrašu:

Čia gimė ir gyveno partizanų vadas

Antanas Stalmokas,

1920–1946 m.

Gargždų didvyris, kovojęs už Lietuvos laisvę.

Išduotas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje KGB rūmuose.

Palaikai ilsisi Tuskulėnu dvaro parke kolumbariume.

Straipsnis parašytas remiantis

Česlovo Leono Karecko knyga „Uždegti laisvės žiburį norėjom“, Kaunas, 2000.

Lietuvos fizikų draugija, Antanas Žvironas, Vilnius, 1999.

Vytautas GIPIŠKIS

Vėžaičiai, 2015 10 15–2017 06 08

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių