Patikėkime savimi
Lietuvius vienija alus ir pergalės – tokią frazę kažkada neoficialia patarle pavertė vienų aludarių reklaminė kampanija. Ir šiandien akivaizdu – pergalės, nebūtinai aplaistytos alumi, mus vienija. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė dar kartą įrodė savo vertę ir visą pasaulį privertė pasikartoti mūsų šalies vardą – Lie-tu-va. Jis garsiai skamba net ir be pergalės su JAV rinktine.
Pasaulinė krepšinio karštinė „susargdino“ net tuos, kurie Tėvynės vėliavą iš to blogo gyvenimo jau buvo betrypiantys. Laimei, krepšinis trispalvėms vėl leidžia plaikstytis. Gera ir dėl to, kad pasaulio akyse toji Lie-tu-va sublizga kaip tik įtemptos geopolitinės situacijos akivaizdoje. Tad šalies vardui ir autoritetui krepšinis padarė paslaugą.
Kažkada teko nugirsti, kad Lietuvoje trys milijonai ekspertų visada turi ką pasakyti apie dvi K – tai kelius ir, žinoma, krepšinį. Bet būsiu nepopuliari ir krepšininkų žaidimo nekomentuosiu. Girdžiu, kaip klausiat: „O ką tu, merga, galėtum pasakyt?“ Greičiausiai pasakyčiau ne mažiau nei internautai pasako šimtuose bereikšmių straipsnių komentarų… Betgi gerai, kad nemėgstu tuščiai aušinti burnos, o krepšininkų pergalėmis arba tikiu, arba ne. Garsiai apie tai aiškinti nėra tikslo – juk visi ir taip turi tvirtą saviškę nuomonę.
Visgi stebėdama visą šią krepšinio psichozę negalėjau patikėti lietuvių skeptiškumu – prieš kelerias varžybas „Facebook“ mano pažįstami dalijosi vertinimais, kad krepšinio rinktinė silpna, nieko jiems čia neišeis. Kai kurie net vykstant čempionatui rietė nosį, esą „nu jei laimės, tai pakeisiu nuomonę“. Ir akivaizdu, kad savo nuomonę mes net labai esame linkę keisti. Ypač tada, kai nebėra, kur dingti – komanda laimėjo, tai negi dabar garbės už Lietuvą neprisiimsi? Nežinau, lietuviškas čia ar pasaulietiškas bruožas. Meilė sportui visada yra kraštutinė. Tačiau nemalonu, kai priešingu pralaimėjimo atveju sirgaliai išsisklaido greičiau nei ryto rūkas.
Puikiai pamenu savo įspūdį, kai prieš keletą metų pirmą kartą apsilankiau „Bangos“ futbolo varžybose. Kolegė laikraštyje taip gražiai aprašydavo miesto stadione tvyrančią nuotaiką, kad, net nesuprasdama nuošalių su kampiniais, nusprendžiau ir aš minioje tą euforiją pajusti. Deja. Pasitaikė, kad „Bangai“ sunkiai sekėsi įveikti varžovus, ir mano dėmesį labiau už žaidimą kaustė keiksmai iš to paties pilnutėlio stadiono. Likau visiškai nesupratusi, kaip vieną akimirką oranžiniai mėlynais šalikais apsijuosę vyrai gali iš visos gerklės rėkti palaikymo skanduotes, o kitą – riebius keiksmus tiems patiems ką tik mylėtiems ir apdainuotiems žaidėjams. Pasibaigus varžyboms net buvo nemalonu pajudėti iš vietos – dėl pralaimėjimo susinervinusi sirgalių kompanija atrodė nusiteikusi ką nors ta proga prilupti. Bet gal tik man taip pasitaikė, ką?
Nebuvo malonu girdėti ir tai, kaip viena mamytė, su sūneliu atėjusi visgi palaikyti savo miesto komandos, mažylį supažindino su aplinka – „žiūrėk, beždžionė bėga“ – pirštu bedė į tuomet (prieš penkmetį) „Bangoje“ žaidusį legionierių iš Nigerijos. Tad ar mes galime tikėtis, kad ateityje masinis lietuvių požiūris į sirgimą „už savus“ keisis?
Ne ypač smagu buvo gyvai stebėti krepšinio kovas tarp „Neptūno“ ir veterano „Žalgirio“ fanų. Kai apsaugos darbuotojai skirtingų komandinių pažiūrų žmones turi išleisti per skirtingas duris ir saugoti jų makaules nuo vienas kito kumščių, susimąstai – tai ko gi mes čia susirinkę? Kai moterys su bokalais rankose rėkia ir rodo nepadorius gestus priešininkų fanams, norisi atimti iš jų besiplaikstančią vėliavą, kuriai pagarbos, akivaizdu, ne daugiau nei bendrai kultūrai. Tokia yra realybė, kuri kartais užgožia patriotinį fanatizmą atsidūrus tikrame sirgalių būryje. Labai nejauku, kai pralaimėjimas aplink kelia agresiją – kaip bebūtų, tai tik sportas.
Žinoma, šaukštas deguto medaus statinę visada pagadina. Norisi tikėti, kad ir man tuos kelis sykius tiesiog it tyčia pasitaikė prisėsti per arti pseudo fanų. Turbūt jų gretos nėra tokios gausios, kokios yra garsios.
Daug maloniau žinoti, kad tūkstantinė minia visgi nesumeluoja patriotiškumo – užuot smerkę, kartu lieja ašaras, o džiaugsmo bangas kelia kartu su Lietuvos vėliava. Tokią meilę Tėvynei ir džiaugsme, ir varge turėtume rodyti kiekvienas. Juolab kad šįsyk mūsų galybe patikėjo visas pasaulis. Patikėkime ir patys.
