Paveldas

Atminimo šviesa senosiose Priekulės krašto kapinaitėse


Senos kapinaitės mena krašto istoriją, gyvenusius žmones, kaimus, net jau išnykusius. Dalis neveikiančių kapinaičių įrašytos į kultūros vertybių registrą dėl vertingųjų savybių – istorinių, memorialinių, kraštovaizdžio.


Priekulės seniūnijoje tame sąraše – 47-erios. Jas prižiūri ne tik liuteronų konfesijos žmonės. Pastarieji savo parapijos konfesinėse kapinėse stengiasi išsaugoti senąsias kapų tvarkymo tradicijas.


Išsaugoti laidojimo tradicijas


Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkė Juta Galkienė džiaugėsi, kad pernai Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Priekulės parapijos konfesinės kapinės, esančios Priekulės I kaime, buvo perduotos administruoti parapijai. Juridinis įregistravimo procesas truko beveik 10 metų.


„Šiose kapinėse laidojama ne vieną šimtmetį. Jos nedidelės, bet reikšmingos parapijai, nes čia palaidoti iškilūs kunigai – dr. Vilius Gaigalaitis, Andrikis Endriukaitis, Jonas Armonaitis. Kasmet į kapinių šventę susirenka daug žmonių“, – pasakojo J. Galkienė.


Jos teigimu, įteisinus parapijos liuteroniškas konfesines kapines, jose reikia atitinkamai tvarkytis: jokių statinių be parapijos tarybos leidimo.


„Pagal liuteroniškas tradicijas kapo kauburėlis apželdinamas žalumynais, o mirusiojo galvūgalyje statomas neaukštas kryžius, – kalbėjo J. Galkienė. – Tačiau per tą laiką, kol kapinės buvo niekieno, atsirado didelių kapaviečių, aukštų antkapinių paminklų, kapų bortelių, kurių pagal mūsų kapinių taisykles, patvirtintas parapijos tarybos, negali būti.“


Parapijos bendruomenės pirmininkė stebėjosi, kiek žmonės užsigriebia vietos kapinėse – tarsi namams statyti. „Tie, kurie taip padarė, privalės susitvarkyti pagal mūsų reikalavimus“, – akcentavo J. Galkienė, pridūrusi, jog įteisinti parapijos konfesines kapines ir buvo siekiama dėl to, kad jose būtų laikomasi liuteroniškų kapų tvarkymo tradicijų. Ji pasidžiaugė Priekulės seniūnijos vadovų pritarimu išsaugoti paveldą.


Vieni tvarko, kiti šiukšlina


J. Galkienė pasakojo, kad šias veikiančias kapines prižiūri parapijiečiai. „Čia palaidota mano močiutė, senelis, broliukas, o kas šalia – nežinome, tačiau jų kapus tvarkome. Ir kiti gyvieji prižiūri svetimus kapus, nes įaugę į kraują, kad niekas nebūtų užmirštas“, – kalbėjo pirmininkė.


Ji pasakojo apie geranoriškus žmones, padedančius tvarkyti šias kapines. Parapijos bendruomenės narys klaipėdiškis Gintautas Pocius, palaidojęs čia žmoną, rūpinasi ne tik šiuo kapu, bet ir pasisiūlo padėti tvarkyti kitus. Pasak J. Galkienės, jis pastebi, kad reikia grėbti šiukšles, nugenėti medį ir panašiai.


Parapijos konfesinės kapinės yra ramiame, jaukiame gamtos kampelyje, miško apsuptyje. Tačiau mirusiųjų ramybės nesaugo gyventojai. „Prie kapinių pastatyti konteineriai kapų šiukšlėms sumesti. Bet žmonės tempia čia iš savo namų – negali nė pastebėti, kas tie piktavaliai“, – apgailestavo pirmininkė.


Savanorių pastangomis – niekas neužmirštas


Priekulės seniūnijoje yra beveik pusšimtis neveikiančių kapinaičių. Jas taip pat prižiūri parapijiečiai.


Priekuliškė J. Galkienė, kurios šaknys šiame krašte, pasakojo iš vaikystės atmintin įstrigusį vaizdą: „Močiutė mane, septynmetę, nusivedė į Dieglių kapinaites, kurios man pasirodė esančios ant aukšto kalno. Ant kapų žydėjo našlaitės.“ Tačiau ilgainiui vietiniai žmonės išvyko į Vokietiją – nebeliko artimųjų, nebeliko kam rūpintis mirusiųjų kapais. Prabėgus nemažai metų, Juta rado apleistas Dieglių kapinaites ir su šeima ėmėsi jas tvarkyti: nupjauna žolę, ant kapų kauburėlių pasodina gėlių. „Šalia esančios sodybos gyventojai, nors ir neliuteroniškos konfesijos, palei kapines visuomet nupjauna žolę – jiems taip pat svarbu, kad būtų išsaugotas mirusiųjų atminimas“, – džiaugėsi J. Galkienė.


Pasak jos, Ažpurvių kaime apleistas senąsias kapines iš užmaršties prikėlė Aibulat Sarybajevo ir Liudos bei Andriaus Kvaukų šeimos. Jie ne tik iškirto krūmus, bet ir už savo lėšas padarė ąžuolinius kryžius, kuriuos pastatė vietoj supuvusių. „Gražu, kad rūpinamasi amžinojo poilsio vieta“, – sakė parapijos pirmininkė.


Ji apgailestavo, jog yra kapinaičių, kuriose palaidotųjų atminimo niekas nebesaugo. „Iš vaikystės prisimenu kapinaites Priekulės II kaime, prie Minijos, jose žydinčias pakalnutes. Deja, dabar jos iškasinėtos, sunaikintos, – kalbėjo J. Galkienė. – O buvusios bažnyčios vietoje – seniausios Priekulės kapinės, kuriose dabar džiaustomi skalbiniai.“


Bet ji su dėkingumu kalbėjo apie gyventojus, prižiūrinčius kapinaites. „Džiaugiuosi, kad tuo rūpinasi Verneris Majys, Helmutas Tažius, Hilda Bertienė, Marija Skrabs, Rūta Murauskienė. Priekulėje prie savo namų amžinojo poilsio vieta rūpinasi Aleksandra Birutė Bardauskienė, taip pat Sigutės Puplesienės šeima, Kalviškių kaime – Pociai, Stragnų kapinaitėmis – seniūnaitė Jolanta Ulčickienė“, – kalbėjo J. Galkienė.


Lapkričio pradžioje, mirusiųjų pagerbimo dieną, uždegamos žvakutės ir šiose neveikiančiose kapinaitėse. Pasak J. Galkienės, tai ne liuteroniška tradicija, tačiau susikūrus mišrioms katalikų ir liuteronų šeimoms tai tapo gražiu ženklu. „Tegul šviečia atminimo šviesa – ženklas, jog prisimename ir seniai seniai palaidotuosius“, – pagarbiai ištarė bendruomenės pirmininkė.


Savanoriai Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenės narys Gintautas Pocius, priekuliškė Aleksandra Birutė Bardauskienė už geranorišką veiklą ir iniciatyvą tvarkant neveikiančias kapinaites Priekulės miesto šventės proga buvo apdovanoti padėkos raštais.


Priekulės seniūnijos duomenimis, šioje teritorijoje yra 48 kapinės, iš kurių veikiančios Priekulės miesto, Priekulės evangelikų liuteronų parapijos konfesinės bei Drevernos, Svencelės – riboto veikimo, o kitos – neveikiančios.


Priekulės seniūno pavaduotoja Daiva Bliūdžiuvienė: „Prieš keliasdešimt metų seniūnijos teritorijoje buvo 48 kaimai, o dabar tėra 44. Kiekviename veikė kapinaitės, o kai kuriuose net dvejos: Venckų, Lingių, Stragnų, Svencelės kaimuose. Neveikiančias kapinaites tradiciškai prižiūri šalia gyvenantys žmonės. Ankstesniais metais jų priežiūrai seniūnijai skirdavo po porą tūkstančių litų per metus, o dabar – nė cento. Taigi tvarkome iš bendrų lėšų – juk reikia nupjauti žolę, atstatyti nuvirtusius antkapinius paminklus bei kita. Dirba seniūnijos žmonės, prašome seniūnaičių, kad pasirūpintų kapinaitėmis. Per Vėlines čia uždegamos žvakutės.“


Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis: „Dėl neveikiančių kapinaičių kyla daug problemų. Dalis jų įrašytos į kultūros vertybių registrą. Taigi valstybė saugo laidojimo kultūros tradicijas. Kapai – šventa vieta. Pasikėsinimas jas ardyti, naikinti – nusikaltimas. Senose kapinaitėse nelaidojama, bet pjaunama žolė, genėjami medžiai, renkamos šiukšlės. Valstybė jas pažymi specialiu ženklu.


Neveikiančias kapinaites prižiūri seniūnijos. Tai didžiulis darbas. Mūsų skyriaus žmonės Priekulės seniūnijoje ne vieną pavasarį tvarkė senąsias kapinaites. Taigi turėjome galimybę įsitikinti, jog tai ne vienkartinė akcija – reikia ne tik nupjauti šaką ar iškirsti krūmus, kurie, beje, čia labai veši. Manau, kad šioje seniūnijoje esančias kapinaites šiltuoju metų laiku turėtų nuolat prižiūrėti 4–5 žmonės su nedideliu sunkvežimiu.“


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių