Paveldas

Istorinei Europos valstybių sienai – 500 metų


Gargždai istoriniuose šaltiniuose vadinami pasienio miesteliu, tačiau dauguma šiandien mūsų rajono teritorijoje gyvenančių žmonių, ypač jaunesnioji karta, taip pat po karo į šiuos kraštus atvykusieji ir jų palikuonys apie tai nė nežino ir juo labiau, kada ir kaip ta siena atsiradusi.


Siūlau užeiti į Gargždų krašto muziejų ir susipažinti su labai įdomia paroda „Siena. Penki šimtmečiai greta mūsų“. Išvysime daug svarbių istorinių vaizdų ir galbūt galėsime suprasti, kokius pėdsakus paliko Vakarų Lietuvos krašte 1411 metų vasario 1 dieną pasirašyta Torūnės taika ir 1422 metais sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, tačiau Ordinui keliems šimtmečiams liko Klaipėdos kraštas.


Entuziastų darbai


Šiandien vis labiau atsigręžiame į mūsų tautos praeitį: istoriją, archeologiją, rašytinius šaltinius. Netgi nustembame sužinoję, jog nemažai jos ženklų per ilgus šimtmečius yra išlikę iki šių dienų.


Tauragės rajono kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas su klaipėdiškiais istorikais Arvydu Urbiu ir Dainiumi Elertu prieš porą metų ėmėsi projekto patyrinėti, kiek yra išlikę ženklų apie jau penkis šimtmečius skaičiuojančią Europos valstybių sieną, kurią po Žalgirio mūšio nustatė Torūnės taika ir vėliau buvo patvirtinta Melno taikos sutartimi. Iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais ši siena skyrė kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos valdomas lietuviškąsias žemes. Ir tai laikoma viena stabiliausių valstybinių sienų Europoje, kurios atkarpa ties Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi ir dabar skiria Europos Sąjungą nuo Rusijos.


– Ta istorinė siena ne tik skyrė, bet ir skatino abipus buvusių tautų bendradarbiavimą, ypač kultūros ir tikėjimo srityse, – aiškino istorikas Dainius Elertas. – Didelę įtaką pasipriešinimui rusifikacijai turėjo bajorų dvarai, vienuolynai ir bažnyčios – Švėkšnoje, Šilutėje, Kretingoje, Klaipėdoje. Negalima nepaminėti tokio reiškinio, kaip pasienio zonose išplitusios kontrabandos, ypač jos teigiamosios pusės – knygnešystės carinei Rusijai uždraudus lietuvišką raštą.


– Mūsų mintis buvo užfiksuoti visa, kas iki šių dienų išliko, – istoriko pasakojimą tęsė E. Mažrimas. – Dvi vasaras vaikščiojome miškais pagal kartografijos žemėlapius Tauragės apskrities teritorijoje. Aptikome išlikusių Melno sutartimi nustatytos sienos demarkacinių ženklų – akmenų, kanalų, kapčių, tiltelių per upelius, miško proskynų, buvusių pasienio kordonų ir kitokius žymėjimus. Dalis sienos įeina į Viešvilės rezervatą. Išmatavome, sukaupėme šūsnis nuotraukų. Paveldosaugininkai savo darbą atliko, ir manome, jog yra verta šiose vietose atlikti archeologinius tyrinėjimus.


Ką pasakoja eksponatai…


Muziejuje surengtą ekspoziciją pradeda keletas 1645-1714 metais ir vėliau Livonijoje išleistų atlasų ir žemėlapių, kuriuose smulkiai užfiksuotos Žemaitijos ir gretimos Latvijos teritorijos su čia įsikūrusiomis gyvenvietėmis, tarp kurių yra Gargždai, Plateliai, Palanga, Klaipėda (Mėmel), Rietavas ir kiti. Keletas nuotraukų iš buvusio Lietuvos pasienio: sargybiniai, Antrojo pasaulinio karo vaizdai, Mažosios Lietuvos pasienio miestelių muitinės, kas 115 metrų buvę kapčiai, sienos kontrolės keliai ir kordonai. Ją taip pat žymėjo iškasti grioviai, akmenys, Jūros upė. Karo metais dalis sienos buvo paversta apkasais.


Šią istorinę sieną kirto knygnešių keleliai. Eksponuojamos jų gabentos maldaknygės, pažintinio pobūdžio katalikiški leidinėliai, pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai – „Varpas“, „Aušra“, „Tėvynės sargas“, elementorius, pradžiamokslis, knygelės apie amatus, gaspadorystę, patarimai „Kaip apsisaugoti nuo ligų“, „Kaip reikia pinti rėčkos, baldai ir kiti pinamieji daiktai“, 1903 metais spausdinti Tilžėje, Otto v. Mauderodės spaustuvėje. Pateiktas ir caro leista „graždanka“ spausdintas tekstas.


Štai kuo mūsų kraštas gyveno prieš daugiau kaip šimtą metų…


Amžinosios taikos siena


Istorikas Arvydas Urbis, kurio seneliai ne taip seniai gyveno Gargžduose, sakė, jog norint atsiminti ką nors iš praeities, pirmiausia reikia jos nepamiršti. Ar daug mes turime atminties ženklų? Ypač apie šią vadinamą „amžinosios taikos sieną“? Antai švėkšniškiai pastatė paminklą knygnešiui, kuris tarsi būtų pirmasis lietuviškas minimos sienos paženklinimas, stovintis šalia paminklo vienam iškiliausių XIX a. pradžios kultūros puoselėtojų Simonui Stanevičiui. Tą sieną žymi iki mūsų dienų kai kur išlikę riboženkliai, buvusių muitinių, geležinkelio pastatai. Gargždiškiai mėgėjai yra sukūrę filmą „Riba“, atspindintį įvykius šiame pasienyje 20-ajame amžiuje.


Klausantis tokių minčių ir matant praeities įvykiams neabejingų žmonių pastangas nepalikti be dėmesio istorinės atminties, kyla klausimas, kodėl Gargžduose nėra nė vieno ženklo apie tai, kuo šis miestelis gyveno ištisus amžius? Regis, niekas ir pastangų tam nerodo. O kas turėtų? Seniūnas, bendruomenė ar Savivaldybės Kultūros skyrius?


Ši siena dalijo dabartinę mūsų rajono teritoriją į du etnosus ir dvi kultūras – Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Čia pat, Laugaliuose, turime gerai išsilaikiusį buvusios muitinės pastatą. Senoji karta mena siaurąjį geležinkelį. Apie jį byloja vienai gatvei suteiktas Geležinkelio pylimo pavadinimas. Tenka apgailestauti, kad visai sunyko kraštotyrininkų gretos, ypač mokyklose.


Štai apie ką pagalvoti verta apžiūrėjus eksponatus. Kaip sakė laikiniai einanti Gargždų krašto muziejaus kuratorės pareigas Audra Jankeliūnienė, paroda veiks iki šios vasaros pabaigos.


Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių