Perduokime meilę laisvei

Dvidešimt aštuntąjį kartą sek­madienį minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Gargžduose, Savivaldybės aikštėje, uždegsime žibintus laisvės garbei. Galiu jau dabar prognozuoti, kad būsime būrys žmonių, bet ne minia. Nežinau, galbūt nereikia jaudintis, kiek mūsų susirenka paminėti tą neeilinį įvykį, galbūt svarbiau, kas yra mūsų širdyse, kokios mintys mūsų galvose, kokia yra mūsų pozicija kasdienybėje: neigimas ar teigimas, pozityvumas ar negatyvumas, o gal visgi gebame išlaikyti pusiausvyrą, atskirti pelus nuo gūdų, netapatinti valdžios veiksmų su valstybės Nepriklausomybe?

Sausio 12-osios vakarą ir 13-osios naktį suvienyti vilties mūsų tautos žmonės buvo kartu. Nors ir nujausdami pavojų, jie rėmė vienas kito pasiryžimą kibdamiesi už rankų, dainuodami dainas, melsdamiesi, dalindamiesi karštos arbatos gurkšniu. Tomis nerimasties ir ryžto dėl Lietuvos laisvės dienomis, kai sostinės gatvėmis žlegsėjo sovietiniai tankai, o sovietinės kariaunos desantininkai ne tik žvangino ginklus, bet juos panaudojo ir prieš taikius žmones, kiti žmonės nepasidavė baimės sindromui, priešingai, dar labiau vienijosi. Palikę namuose tėvus, vyrus ar žmonas, miegančius vaikus, ne tik vilniečiai, bet ir visos šalies gyventojai ėjo, važiavo į potencialios mirties zonas. Kodėl? Nes turėjo viltį dėl savo geresnės ateities laisvoje Lietuvoje. Tą pasiryžimą stiprino petys petin sustojusios minios pajauta, suvokimas, kad esi ne statistinis vienetas, bet kiekvieno buvimas yra labai svarbus Tėvynės lemčiai.

Pastaruoju metu smarkai įsisiūbavusi propagandinė Kremliaus mašina uoliai barsto neapykantos, melo sėklas, turime pripažinti, į eižėjančio mūsų pilietiškumo dirvą. Kremliaus propagandiniai kanalai sistemingai įvairia forma primena, „kas iš tiesų įvyko 1991 m. sausį Lietuvoje“. Atseit „savi šaudė į savus“, „Sąjūdžio snaiperiai šaudė į minią“, „nacionalistai stūmė civilius po tankais“, „lavonus suvežė iš morgų“. Tokios „istorijos“ kartojamos dar nuo 1991-ųjų, kai televizijos ekranuose pasirodė neapsakomu cinizmu dvokianti A. Nevzorovo laida „Nashy“ (Mūsiškiai). Kai pirmąkart pamatėme šią laidą, mus, tuometinius įvykių liudininkus, tai šokiravo visam gyvenimui. Tačiau tuomet ši propaganda įkvėpė dar didesnį supratimą, kad buvome teisūs pasirinkę laisvę. Nežinau, kokia reakcija būtų dalies dabartinės kartos, nemačiusios tų įvykių ir jau nebekreipiančios dėmesio į pilietiškumo projektus tik „dėl paukščiuko“. Nenustebčiau, jei kuris nors įvertintų kaip dar vieną trilerį?..

Šiandien propagandinė sėkla turi palankią dirvą keroti mūsų visuomenėje. Mūsų valdžios (ne tik šios, bet ir buvusiųjų) neadek­vatūs veiksmai kelia nepasitikėjimą, nemažos visuomenės dalies nuskurdimas įvedus eurą, besikeičianti pensijų sistema, mokesčių didėjanti našta, emigracijos srautai, regionų politikos stagnacija ir kitos problemos kai kurių žmonių mąstysenoje yra tapatinamos su Lietuvos Nepriklausomybe.

Suprantu, kaip šiuolaikiniame Lietuvos gyvenime, kuriame mes nebemokame įžvelgti labai daug pozityvių dalykų, banaliai skamba žodžiai: pasiaukojo, gynė laisvę. Atrodo, kad žymiai realiau skamba Gargždų turgaus halėje šią savaitę nugirstas pirkėjos rėkavimas, dar ir keiksmažodžiais atmieštas, veidmainiai, parazitai, ką jie su mumis padarė, o juk kaip anksčiau (suprask: „prie ruso“) gerai gyvenom! Žymiai skaudžiau skamba irgi šią savaitę į redakciją atėjusio pašnekovo pastebėjimas, kad jų kaime iš 40 namų tik 7 savininkai valstybės švenčių proga iškelia vėliavas.

Per dvidešimt aštuonerius Nepriklausomybės metus sugebėjome ne tik prakusti, bet ir tarpusavyje susipriešinti dėl privatizacijos, dėl grąžinamų žemių, dėl bendruomenių projektų ir kt., o visos valdžios prarado supratimą, kad demokratinėje valstybėje pirmiausia reikia pasiklausti piliečių nuomonės, o tada tik daryti. Valdžios vėl atgaivino sovietinį principą „saviškiai“ (tada tai buvo komunistai) aukščiau už visus kitus. Visa tai žeidžia piliečius, slopina jų natūralų patriotizmą.

Tačiau tie nuogąstavimai niekada neįveiks Sausio 13-osios dvasios. Kodėl? Bent jau aš atsakymą radau kardinolo Audrio Bačkio žodžiuose: „Įsitikinimas, kad elgiasi teisingai ir garbingai, vedė ir palaikė Lietuvos žmones Sausio 13-ąją. Toks įsitikinimas kėlė pavojų, net mirtiną pavojų. Visi, kurie buvo parlamente ir gatvėje, suprato šį pavojų, tačiau tikėjimas, kad yra aukštesnis Teisingumas, neleido jiems pabūgti, pranoko natūralią žmogišką baimę ir savisaugą. (...) Nepasiduokime trumpalaikiam valdžios ir galios žavesiui, nepailsdami tarnaukime žmonėms kurdami teisingą ir dorą valstybę. Ir tegu toji valstybė rūpinasi kiekviena šeima, auginančia ateities kartą. Perduokime jaunimui meilę tiesai ir laisvei, kad jie ją brangintų ir, jeigu reikės, drąsiai apgintų.“

Vilija BUTKUVIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nekantriai laukiame

Jau pirmadienį šaukiamas naujai išrinktos Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdis. Tikriausiai jau šį savaitgalį kruopščiai lyginami kostiumai, kostiumėliai, palaidinės – juk…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas