Permainos

Nelaimių turizmas – naujovė Lietuvoje, bet ne pasaulyje


Nelaimių vietos visada traukia pačių smalsiausiųjų žvilgsnius. Todėl vienas labiausiai šiuo metu stebimų šiuolaikinio turizmo pokyčių – tai nelaimių turizmo išpopuliarėjimas. Tokios rūšies turizmui būdingos kelionės į žudynių, katastrofų ar net mistines vietas, sielvarto zonas, šiurpą keliančias vietoves, kur žmonių civilizacija susidūrė su gamtos stichija ir turėjo pripažinti netikėtą pralaimėjimą. Ar tai būtų baisingos cunamio jėgos nusiaubtos Indonezijos salų pakrantės, Černobylio atominės katastrofos zona, didžiulės nelaimės palytėta


Japonija – visur galima sutikti ypatingų turistų, kurie nori savo akimis pamatyti nelaimių pasekmes. Toks visame pasaulyje itin sparčiai populiarėjantis nelaimių turizmas mūsų šalyje vis dar yra nuostabą kelianti naujovė, o Klaipėdos rajonas – pirmoji savivaldybė Lietuvoje, išdrįsusi prabilti apie tokio turizmo plėtojimą.


Sąvoka kelia diskusijas


Praėjusiame Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo pristatytas Savivaldybės administracijos įgyvendinamas projektas „Klaipėdos rajono plėtros strateginio plano 2009-2020 m. atnaujinimas su situacijos analize“. Strateginiame plėtros plane numatytos trys pagrindinės plėtros sritys: išsilavinusios, kultūringos, sveikos ir pažangios visuomenės kūrimas, palankios aplinkos verslui, turizmui ir žemės ūkiui kūrimas, darni rajono teritorijų ir infrastruktūros plėtra. Kalbant apie antrąją strateginio plano plėtros sritį vienas iš keliamų uždavinių yra įvairių turizmo rūšių plėtojimas rajone. Tarp įvairių rūšių turizmo šioje plano dalyje paminėtas nelaimių turizmo plėtojimas sukėlė sambrūzdį tarp Tarybos narių. Ne vienas politikas, išgirdęs šią sąvoką, svarstė, ar ji tinkama ir ką ji reiškia. Apie šią turizmo formą „Bangos“ skaitytojams mielai sutiko papasakoti prie plano rengimo prisidėjusios ir nelaimių turizmą rajonui plėtoti pasiūliusios Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja, profesorė Aušrinė Armaitienė ir lektorė Renata Bertužytė.


Klaipėdos rajonas – pirmasis


Profesorė A. Armaitienė pasakojo, kad sąvoka „nelaimių turizmas“ mūsų šalyje yra visai nauja: „Neseniai rengėme pirmąjį Lietuvoje turizmo terminų žodyną. Labai ilgai galvojome, kaip reikėtų išversti anglišką terminą „dark tourism“, kol su žodyno rengėjais priėjome nuomonę, kad tinkamiausia sąvoka būtų nelaimių turizmas. Triukšmas dėl šio termino kilo parengtą žodyną peržiūrint Lietuvių kalbos komisijai Vilniuje. Kalbininkai tarpusavyje nesutarė, ar šis terminas tinkamas, tačiau jokio analogo jam nepasiūlė. Mano galva, lietuviškasis vertimas atitinka šio termino prasmę. Nes nelaimių turizmas – tai lankymasis vietose, kurios yra susijusios su įvairiomis nelaimėmis, neįprastais gamtos reiškiniais, stichijomis ir panašiai.“


Pasak pašnekovės, nelaimių turizmas yra viena iš kultūrinio turizmo rūšių, kurią puikiai galėtų plėtoti ne tik Klaipėdos rajono, bet ir bet kuri kita šalies savivaldybė. „Man atrodo, kad mūsų tautiečių pesimistinis charakteris itin tinkamas nelaimių turizmui plėtoti. Man net kiek keista, kad niekas Lietuvoje dar nebandė pritaikyti šios itin pasaulyje populiarios turizmo rūšies. Tad Klaipėdos rajonas gali džiaugtis, jog yra pirmoji savivaldybė šalyje, išdrįsusi į oficialų dokumentą – Turizmo plėtros planą – įtraukti nelaimių turizmo, turinčio tikrai daug potencialo, plėtojimą“, – kalbėjo Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja.


Turizmo objektai: nuo Ablingos iki kapinių


Profesorė A. Armaitienė įsitikinusi, jog Klaipėdos rajono požiūriu nelaimių turizmas gali būti puikiai plėtojamas: „Klaipėdos rajone yra Ablingos memorialinis ansamblis, tai itin svarbi vieta. Juk Lietuvoje mes turime tik dvi vietas – Ablingą ir Pirčiupius, kurios yra tiesioginės didžiulių mūsų tautos tragedijų liudytojos.“ Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros lektorė R. Bertužytė pastebėjo, jog nelaimių turizmui Klaipėdos rajone taip pat gali būti priskiriamas ir pokario partizanų bunkerių, žydų žudynių vietų, net kapinių lankymas. „Kapų lankymą esame linkę sieti su religiniais aspektais. Tačiau, jei esame katalikai, o einame į liuteronų kapines susipažinti su jų tradicijomis, sužinoti, kokį santykį šio tikėjimo žmonės turi su savo protėviais, tai jau galima vadinti tam tikra turizmo forma“, – kalbėjo ji.


Pašnekovės priminė, kad savotiškas nelaimių turizmas kiekvieną pavasarį vyksta ir Šilutės rajone. „Prasidėjus potvyniams daugybė žmonių specialiai važiuoja pasižiūrėti, kaip atrodo apsemta teritorija, kaip vyksta žmonių gelbėjimo darbai, tai taip pat yra ne kas kita, o nelaimių turizmas. Vietos verslininkai jau seniai galėjo išnaudoti tai ir šioje vietoje pastatyti kokią laikiną kavinukę ant pastolių, kurioje žmonės galėtų gurkšnoti kavą ir stebėti potvynį“, – verslo idėją pamėtėjo rekreacijos ir turizmo specialistės.


Ekskursijos po savižudybių vietas


Užsienyje itin populiarus nelaimių turizmas jau net skaidomas į kelias atšakas. „Tradicinis nelaimių turizmas labiau susijęs su įvairių nelaimių vietų lankymu. Amerikoje itin populiarūs nelaimių turizmo objektai yra kalėjimai. Turistai lankosi juose, apžiūri kalinių gyvenimo sąlygas. Nieko nebestebina ir įvairios kelionės į stichinių nelaimių, žudynių, katastrofų vietas. Pavyzdžiui, tarp juodaodžių amerikiečių labai populiaru keliauti jų protėvių vergovės keliais. Tačiau vis labiau populiarėja ir kita nelaimių turizmo atšaka, labiau susijusi su įvairiais mistiniais, paranormaliais reiškiniais. Štai Anglijoje, Edinburge, veikia vaiduoklių namai, kuriuos turistai lanko norėdami pasišiurpinti, išgyventi ekstremalius, siaubą keliančius potyrius. Kai kur nueinama jau net iki absurdo. Pavyzdžiui, Anglijoje veikiančioje vaiduoklių virtuvėje siūloma paragauti tokių neįprastų patiekalų, kaip raganos smegenys“, – pasakojo A. Armaitienė.


Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja teigė, jog kai kurios nelaimių turizmo rūšys yra gana kraupios. „Meksikoje, Olandijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse, kuriose yra įteisinta eutanazija, labai populiarios yra ekskursijos po vietas, kuriose žmonės gali savo noru baigti gyvenimą. Asmeniškai man supažindinimas su galimybėmis nusižudyti atrodo baisus“, – svarstė A. Armaitienė bei pridūrė, jog kalbant apie nelaimių turizmą etikos klausimas kyla dažnai. „Ši turizmo rūšis etiniu požiūriu balansuoja ant plonos ribos. Moralinį aspektą dažniausiai lemia pačių turistų nuostatos. Juk yra skirtumas, ar į žudynių vietą ar kokią gamtos stichijos nusiaubtą teritoriją mes važiuojame norėdami pažinti savo šalies istoriją, sužinoti naujų aspektų ar tiesiog norėdami pasišiurpinti, pasimėgauti kitų žmonių nelaime“, – kalbėjo ji.


Milda JUDELYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių