Pokalbis su jaunaisiais žurnalistais
Mes visi esame nepaprasti žmonės. Bet ne visi tai žino. (Rašytoja, vertėja A. Fominaitė)
Maloniai skaitau „Bangos“ puslapį „Jaunimo erdvė“. Čia vis dažniau pasirodo įdomių analitinių straipsnių, o vieną iš jų „Vidinę higieną“ išsikirpau ir pasilikau ne todėl, kad ką nors nauja būčiau sužinojusi, o dėl to, kad ten propaguojami labai reikšmingi gyvenimo dėsniai: savianalizė ir ieškojimas. Šie dėsniai aktualūs ne tik jaunimui. Kiekvienas, pažvelgęs į savo praeitį, suranda gerų ir blogų darbų ir gali ateityje išvengti klaidų.
Prisipažinsiu, kad šio straipsnio paraštėje parašiau ir kelis klaustukus, nes ne su viskuo norėjau sutikti. Įsimintinas puslapis („Banga“ Nr.75), kuriame jaunieji žurnalistai patys analizuoja savo atliktą darbą, jo rezultatus. Pritariu jų visiems teiginiams, džiaugiuosi dėl jų pasiekimų ir noro tobulėti, bet kilo noras papildyti ar įspėti, todėl ir rašau šį straipsnelį. Nutariau neminėti pavardžių, nes daugelio mintys sutampa, be to, nenoriu išskirti nė vieno asmens, tiek mažai apie juos žinodama.
Daugelis jaunųjų žurnalistų rašo, net antraštėje skelbia, kad griuvo mitas apie lengvą žurnalisto duoną.
Papildau: Bet koks darbas (ne tik žurnalisto) nėra lengvas, jeigu stengiesi jį gerai atlikti.
Jaunieji žurnalistai džiaugiasi, kad išmoko taisyklingai reikšti mintis.
Įspėju, kad tiksliai ir gražiai reikšti mintis teks mokytis visą gyvenimą, nes šitas darbas neturi pabaigos, tik nebebus mokytojo, taisančio klaidas. Patarčiau savo rašinį kritiškai peržiūrėti kitą dieną, o dar geriau – po kelių dienų, visada surasite, ką pataisyti.
Jaunieji žurnalistai nerimauja, kad mintys netelpa į mokyklinius standartus, kad neatitinka mokytojos lūkesčių.
Galvoju: išskirtinumas, individualybė – labai geras dalykas. Gal reikia jį išsaugoti? Daug blogiau, kad šiuo metu daugelis mąsto ir rašo šablonus.
Jaunieji žurnalistai patenkinti, kad tenka susitikti su įvairiais žmonėmis: ir vietiniais, ir žymiais asmenimis.
Pritariu susitikimams. Tik nesuprantu, kodėl žurnalistai kartais mato tik dvi spalvas: baltą ir juodą? Jeigu rašo apie gerą, tai jis labai labai geras, o jeigu apie blogą, tai jis juodas kaip velnias. Tokių gyvenime nėra. Gal todėl, kad apie žmogų jie sprendžia iš vieno pasikalbėjimo ar išgirdę ką nors apie blogą jo poelgį.
Jaunieji žurnalistai teigia, kad dirba dėl vieno rezultato – kokybiško „Bangos“ laikraščio numerio.
Aš galvoju, kad rašoma dėl skaitytojų, nes norima ką nors jiems pranešti, įrodyti, pamokyti. O gal tai tas pats, tik pasakyta kitais žodžiais?
Jie skatina kritišką mąstymą ir pastebi, kad žurnalistikos kelyje pasitaiko įvairių klaidų ir nukrypimų.
Manau, kad tai tiesa, bet būna dar blogiau, kai žurnalistas skelbia melą ar pusiau tiesą už tam tikrą atlygį tarnaudamas kieno nors interesams. O dėl klaidų… Ne visada gyvenime lengva nuspręsti, kieno teisybė. Reikėtų atsiminti, kad be atsakymų „taip“ ir „ne“ yra dar vienas atsakymas „nežinau“. Pavyzdžiui, aš nežinau, kur geriau Gargžduose statyti sporto centrą, todėl nedalyvauju diskusijoje dėl jo vietos parinkimo. Labai kenkia visuomenei kategoriškos nuomonės asmenų (tuo labiau žurnalistų) apie dalykus, kurių jie neišmano.
Baigsiu šį pasikalbėjimą įdomiais posakiais iš dviejų patyrusių žurnalistų pokalbio. „Kaip aš sakau, problemos kyla dėl to, kad žmonės nesikalba“, – sako G. Leškevičius. „Ne dėl to, kad nesikalba, o dėl to, kad visi kalba ir niekas nesiklauso“, – atsakė Ž. Žitkus. Kuris iš jų teisus? Gal abu?
Donata LEKETIENĖ
