Pomėgis

Natiurmortuose ir vainikuose atsiskleidžia kūrybinė fantazija

Kelionė į Norvegiją prieš trejus metus gargždiškei Rimai Veserienei tapo lemtinga. Išvykusi pas uždarbiaujantį vyrą moteris nenujautė, kad svetimoje šalyje atsiskleis jos kūrybiniai sugebėjimai. Iš Norvegijos Rima grįžo pabandžiusi kurti advento vainikus, kuriems įvairių kankorėžių prisirinko tiek, kad vos tilpo į automobilį.

Įkvėpimas – Norvegijoje

Rima prisimena, kad Norvegijoje parduotuvėse jos akis patraukė advento vainikai. „Jie buvo nedideli, su keliais kankorėžiais. Supratau, kad galiu padaryti gražesnių. Prisirinkau kankorėžių ir pabandžiau. Pavyko, nors tuo metu neturėjau nei pagrindo vainikui, nei klijų. Susiradau pagrindui vielos, apvyniojau vielą šiaudais ir prie jų plonyčiu valu prisukdavau kiekvieną kankorėžiuką“, – apie nelengvą darbo pradžią pasakojo Rima. Ruošdamiesi su vyru namo prieš Kalėdas į dėžes krovė ne tik lauktuves ir kalėdines dovanas artimiesiems, bet ir pušų, eglių, maumedžių, kedrų kankorėžius bei jau padarytus vainikus. Kiek vainikų išdovanojo grįžusi namo, Rima neskaičiavo. Iš viso yra padariusi apie šimtą. Prieš porą metų pabandžiusi juos pardavinėti turguje, didelio pasisekimo nesulaukė: „Nemoku prekiauti, už savo darbą prašyti pinigų. Jaučiuosi nejaukiai.“ Šiemet Rima svajojo dalyvauti kalėdinėje mugėje Klaipėdoje, tačiau 130 Lt už 1 kv. m pasirodė per brangu.

Kankorėžių, gilių, riešutų Rima prisirenka miške, Gargždų parke. Į namus ji parsineša ir įdomesnių medžio šakų, kelmelių. Be gamtinių medžiagų, į vainikus įkomponuoja angeliukų, kartais žvakutę, kaspinėlį. Kadangi moteris jau turi įgūdžių, vieną didesnį vainiką iš eglių ar pušų kankorėžių sukuria per dieną, tačiau su mažyčiais kankorėžiukais tenka „pažaisti“ kur kas ilgiau. Kantrybe apdovanotai Rimai valandos užsiėmus mėgstamu darbu neprailgsta. „Jeigu ne šeima, galėčiau net valgio negaminti“, – šypsosi moteris.

Paveiksluose žydi gėlės

Advento vainikai – kūrybinio darbo pradžia. Rima prisipažįsta, kad norėjo išbandyti kažką nauja, ir tuo tapo modelinas. Į plastiliną panaši medžiaga moters rankose virto alyvų, saulėgrąžų, rugiagėlių, rožių ir kitų gėlių žiedais, įvairiais vaisiais, iš kurių ėmė komponuoti paveikslus, puošti vazas. Rima kuklinasi, kad nemokanti piešti, tačiau žiūrint į jos natiurmortus iš modelino sunku tuo patikėti. „Pirmas paveikslas buvo su saulėgrąžomis. Po to – su alyvomis. Jos man patinka labiausiai. Vieną paveikslą padovanojau draugei“, – prisimena moteris. Paklausta, ar jos alyvose galima surasti laimę žadantį penkialapį, sako po kelis į kiekvieną puokštę įkomponuojanti, tad paveikslą, skirtą draugei, neatsitiktinai pavadinusi „Surask laimę“. Panašu, kad Rima savąją surado: kūryba esanti vaistas nuo depresijos, todėl moteris nepaliauja šypsotis, pasakodama apie džiaugsmą teikiančias kūrybos valandas: „Vieną paveikslą su alyvomis darau apie mėnesį – žiedlapiai smulkūs, jų daug. Pusę to laiko spalvinu akriliniais dažais. Kai kuriuos paveikslus esu ir nulakavusi.“

Paklausta, kaip jos pomėgį vertina šeima, Rima sako, kad iš pradžių atsargiai, tačiau kai pamato rezultatą, patinka. Įnikusią į kūrybą mamą dukros Vilma ir Vaida privertė prisiminti ir savo amatą – siuvimą. „Beveik nieko nebesiuvu, nors esu siuvėja, tačiau dukros paprašė pasiūti išleistuvių sukneles, ir teko paplušėti. Tiesa, kažkada bandžiau siūti Zodiako ženklus. Juos kaip ir advento vainikus dovanojau draugams, giminėms“, – prisipažino Rima, beje, kepanti gardžius pyragus, kuriais apdalija visus pažįstamus.

Laima ŠVEISTRYTĖ