Pomėgis

Svenceliškio sukurti gintariniai papuošalai užburia moteris


Svencelėje senolių sodybą naujam gyvenimui prikėlusi Renatos ir Voldemaro Jaurų šeima ne tik puoselėja aplinkos grožį. Juos jungia ir šildo bendras pomėgis kurti originalius papuošalus iš gintaro. Ir kokia moteris, išvydusi vėrinius, auskarus, apyrankes, pakabukus ar žiedus iš įvairiaspalvio gintaro, suderinto su sidabru, žalvariu ar oda, atsispirs neįsigijusi. Jaurai svajoja įkurti kaimo turizmo sodybą ir atskiroje patalpoje turistams demonstruoti, kaip iš gintaro gabalėlio sukuriamas papuošalas.


Išmokė pažinti lietuvišką auksą


Pažinti gintarą, kaip su juo dirbti, Renatą Jaurienę išmokė vyras Voldemaras, su kuriuo ji drauge 13 metų. Trylikametė jų dukra Erika taip pat žavisi tėčio sukurtais juvelyriniais dirbiniais. Mažoji Gintarė irgi stebi, kaip jis dirba. Beje, šis vardas jai neatsitiktinai išrinktas. Renata pasakojo, kad tėtis ir abi močiutės troško mergytę pavadinti lietuviško aukso vardu.


Ji kalbėjo, jog šiuo metu beveik nebelikę žmonių, išmanančių, kaip apdirbti gintarą ir sukurti papuošalą. Voldemaras Jaura, gintaro apdirbėjas, – savamokslis. Keliolika metų jis iš to valgė duoną. Ir jau senokai tai tik pomėgis, be kurio negali gyventi. „Gintaras šildo – jį norisi laikyti rankose“, – kalbėjo Renata.


Jaurų šeima brandina mintį įrengti kaimo turizmo sodybą ir čia demonstruoti visą procesą, kaip gintaro gabalėlis virsta papuošalu. Juk šis kraštas taip susijęs su gintaru. Ir ne tik Juodkrantėje buvo kasamos šios iškasenos (istorikai tvirtina, kad aptikus gintaro sluoksnius Juodkrantė išaugo į miestelį). Gintaro būta ir Priekulės pievose. 19 amžiaus viduryje jose buvo įrengtos gintaro kasyklos. Jo taip pat randama Svencelėje – pamaryje ir laukuose.


Atskirti padirbtą


„Mano vyras, pamatęs gabalėlį gintaro, žino, kas iš jo gali būti. Idėją padiktuoja forma, spalva, – pasakojo Renata. – Beje, iš 5 kilogramų gintaro žaliavos išeina tik kilogramas gaminių. Kiek jo nutrupa, nudulka pjaustant, šlifuojant, blizginant…“


Surinktos gintaro dulkės naudojamos šiandieninėse vestuvėse atliekant tam tikrus ritualus – užbėrus ant degančio fakelo, plyksteli liepsna. Jos taip pat reikalingos smilkalams bažnyčioje.


„Tačiau pasitaiko itin gražus gintaro gabalėlis, kurį tereikia nublizginti, išgręžti skylutę ir užverti ant odos juostelės – nuostabus pakabukas“, – šypsojosi moteris.


Ji paaiškino, jog gintaras yra ne tik geltonos spalvos, bet ir vyšnios, matinis, žalias, skaidrus su inkliuzais – užsikonservavusiais vabzdžiais. Rečiausias – mėlynas gintaras.


Pasak Renatos, pirmiausia reikia jį nuplauti, apžiūrėti – reikia mokėti su gintaru dirbti, kad jo nesugadintum. Gintaro amžius skaičiuojamas milijonais metų.


Pašnekovės manymu, lietuviai nemėgstantys gintaro, jį padirbinėja. Renata paaiškino, kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbto – plastmasės: tereikia pakaitinti, ir pastaroji pradeda lydytis, o gintaras skleidžia sakų kvapą.


Mėgsta gintarinę juvelyriką


Kadaise lietuvaitės puošėsi tradiciniais (klasikiniais) gintaro karoliais. Vėliau jie tapo tautinių drabužių aksesuaru.


„Dabar mes, be klasikinių karolių, stengiamės kurti šiuolaikiškus gintarinius papuošalus: auskarus, vėrinius, žiedus, pakabukus, apyrankes“, – sakė Renata. Ji pridūrė, kad gaminio iš gintaro gramas kainuoja du eurus. O juk sverti gali įvairiai. Renata pademonstravo: apyrankė – 100 gramų, pakabukas – 52 gramai. Tačiau kiti sveria labai mažai. Moteris pasakojo, kad gyvendama su gintaro apdirbėju įgijo supratimą apie gintaro paruošimą, papuošalų kūrimą. Ji išmokusi „verti“ karoliukus vaikams. Dukrai Erikai patinka stebėti, kaip tėtis dirba su gintaru. Tačiau jai neleidžia – tai labai atsakingas darbas. Ir mažėlei Gintarei malonu žiūrėti į šį darbą dirbantį tėtį.


Jaurų šeimoje mama su dukromis mėgsta puoštis gintariniais papuošalais. Renata pasidžiaugė vyro pagamintu ir trisdešimtmečio proga jai padovanotu gintariniu vėriniu bei apyranke. Ji taip pat pridūrė, kad visos moterys, apdovanotos Voldemaro pagamintais papuošalais, labai džiaugiasi ir stengiasi dar įsigyti.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių