Poslinkius tenka išsikovoti
Tikiu, kad žurnalistai, nors daug kritikos strėlių jų adresu Lietuvoje lekia, gali pasitarnauti visuomenės gerovei. Tokia misija tikiu ir ja stengiuosi žurnalistinėje veikloje vadovautis. Tad visuomet atidžiai išklausau redakcijos duris pravėrusiųjų žmonių išsakytas problemas ir entuziastingai imuosi analizuoti situaciją ir visų pirma pasitelkiu dokumentus bei įstatymus. Įsitikinau, kad jų netobulumas kai kuriais atvejais ne juokais apkartina šalies piliečių kasdienybę. Ir tuomet žmonėms, kad ir labai norėdamas, neturi galimybių realiai padėti.
Štai Kvietiniuose, buvusiame karjere, netoli Minijos upės, vos už 100 metrų nuo gyvenamųjų namų, veikia atvira šaudykla. Kvietiniškiai daugiau kaip metus jautėsi lyg poligone. Praradę kantrybę vietiniai žmonės į pagalbą kvietėsi policiją, tačiau pareigūnai atvykę tik skėsčiodavo rankomis. Rugsėjo mėnesį, kai šią problemą „Banga“ jau antrą kartą paviešino, rajono Savivaldybė inicijavo keletą pasitarimų su atsakingų institucijų atstovais ir pačiais gyventojais. Kvietiniškių situaciją, kad jie nerimauja ir dėl triukšmo, ir dėl saugumo, redakcija išdėstė net Vidaus reikalų ministerijai bei Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojui. Ši istorija iš pradžių atsakingus pareigūnus itin sudomino, suintrigavo. Žurnalistei pažadėta reikalą iš esmės išspręsti. Tačiau pažadėjusiųjų atsakingų asmenų entuziazmą ir ryžtą greitai nustelbė įsakmi įstatymo raidė. Pasirodo, įstatyminiuose aktuose nenumatyti apribojimai tokio tipo šaudyklai gyvenvietėje. Tai tarsi įprastinis versliukas, tad reikia tik formalaus policijos leidimo, o nei Savivaldybės, nei gyventojų sutikimo, deja, nereikalaujama. Visgi viešai sukrutinus valdžios atstovus, vėl pažadėta kvietiniškių likimo valiai nepalikti: esą bus imtasi iniciatyvos teikti Seimui svarstyti įstatymo pataisas. Visgi panašu, kad kol kas šioje istorijoje žymaus poslinkio dar nėra.
Įsivaizduojame, kad Savivaldybė turėtų būti bendradarbiavimo ir susikalbėjimo su vietos gyventojais pavyzdys. Tačiau teorija ir praktika galimai skiriasi. Mat žmonės ne kartą redakcijai yra išsakę nusivylimą šabloniškais specialistų atsakymais, kuriuos vainikuoja metų metais netesimi pažadai. Kartais tie atsakymai pasiklysta biurokratizmo džiunglėse ir net negaunami, kol apie tai vėl neprimenama. Privačiuose pokalbiuose ne vienas Savivaldybės darbuotojas yra pasiguodęs, kad atsakinėdamas į visokius raštus sugaišta 50–60 proc. darbo laiko, kurio vėliau esą pritrūksta realiems darbams atlikti. Tačiau ar šios valandos nėra apmokamos mokesčių mokėtojų pinigais? Ar aiškumas gyventojams neturėtų būti prioritetų viršūnėje? Tiesa, neturiu priekaištų rajono Savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių skyriui. Jo specialistai, kaip ir pridera, visuomet aiškiai bei operatyviai pateikia žurnalistams rūpimą informaciją. Iš kai kurių kitų skyrių specialistų esu girdėjusi, jog kam skubėti atsakyti – svarbu tik terminų nepažeisti. Bet ar toks požiūris tinkamas savivaldoje?
Nagrinėdama konfliktines situacijas, neslėpsiu, kartais ir pati užsitraukiu besiskundžiančiųjų rūstybę. Štai šią savaitę papiktinau vieną sodininką, kuris nešinas pilnutėliu portfeliu įvairiausių popierių vylėsi, kad padėsiu išsikovoti sumažintą mokestį už šiukšles. Faktas, kad sodo namelis – nuolatinė jo gyvenamoji vieta ir natūralu, kad vietinės rinkliavos mokestis bus taikomas kaip gyvenamajam namui kaimo teritorijoje (43,6 Eur), vyriškio neįtikino. Pasiteiravus, ar skaitė „Bangoje“ ne kartą detaliai aprašytą rinkliavos už šiukšles tvarką rajone ir pokyčius, senjoras atrėžė esą nieko tie žurnalistai nesupranta. Žmogui nusispjauti į taisykles visiems, jo asmeniniam interesui reikia išimties!
Beje, diskusijos dėl minėtos rinkliavos jau seniai praėjo – buvo galimybė savo nuomonę viešai reikšti, susivienijus bendruomenėms kartu protestuoti, bet tai neįvyko. Dabar Tarybos sprendimas jau priimtas ir turi būti vykdomas visiems vienodai.
Apmaudu, kad kai vietos politikai svarsto mums aktualius kasdienybės klausimus, dažnai žmonės patys tai pražiopso, nesidomi vietos žiniasklaidos pranešimais, o jų tikrai yra ir spaudoje, ir internetinėje erdvėje – būtų nuodėmė skųstis, kad informacijos trūksta. Bet tada tūnome savo komforto zonoje. Tūnome tol, kol koks nors valdžios sprendimas nepaliečia asmeniškai.
