Pozicija

Nepriklausomybės akto signatarai ragina puoselėti Laisvę


Rytoj minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Tai didelė šventė kiekvienam lietuviui. Ypatingus jausmus ši diena kelia ir Kovo 11-osios aktą pasirašiusiems signatarams. Pakalbinome tris signatarus, kurie 1990 metais į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti mūsų rajono žmonių. Paprašėme jų prisiminti jauseną ir emocijas, užplūdusias prieš 20 metų pasirašant Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Taip pat teiravomės, kokia jų pozicija dėl vis dažniau pasigirstančių nuomonių, kad nesugebame saugoti ir puoselėti didžiausio Kovo 11-osios palikimo – Laisvės.


Ar iš tiesų nesugebėjome išugdyti pilietiškumo, o visuomenėje valstybės atžvilgiu vis dažniau vyrauja nihilizmas? Apie visa tai savo mintimis mielai sutiko pasidalinti 3 signatarai: Rimvydas Valatka, Jonas Šimėnas ir Algimantas Vincas Ulba.


Rimvydas VALATKA, internetinio puslapio www.lrytas.lt vyriausiasis redaktorius (į Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinktas Palangos miesto Pajūrio rinkiminėje apygardoje): „Tos dienos būsena liks įsimintina visam gyvenimui. Man, gimusiam Sibire, kur buvo ištremta visa Valatkų giminė ir mamos šeima, Dievas ir tauta suteikė galimybę atkurti tai, ką iš mūsų atėmė okupantai. Valstybę. Tą akimirką buvau laimingiausias pasaulyje žmogus. Istorijoje retai taip būna, kad giminės, nukentėjusios nuo priešų, atstovas gali atsiimti iš priešo tai, kas teisėtai jam ir jo tautai priklausė. Aš – tarp tų keleto laimingųjų. Ar gali kas būti gražiau? Ir nors protu suvokiau, kad iki laisvės de facto dar toli, jausmas, jog ir aš tai padariau, buvo stipresnis. Jaučiau: to, ką padarėme, iš manęs jau niekas negalės atimti. Tai buvo ir liks gražiausia mano gyvenimo diena.


Manau, kad normalūs lietuviai, kuriems laisvė ir okupacijos metais buvo didesnė vertybė už „po blato“ gautą dešrą, kailinius ar „Žigulį“, saugo ir puoselėja Kovo 11-osios palikimą. Ir vaikams šį jausmą perteikia. Taip, tokių žmonių mažuma, gal 30, gal 40 procentų. Bet jie ir yra tautos raugas ir druska. Ji, šita mažuma, rizikuodama savo padėtimi ir gyvastimi ir atvedė Lietuvą į laisvę. Tikrai ne visi stovėjo Baltijos kelyje. Dauguma stovėjo atokiau ir žiūrėjo, kuo viskas baigsis. O dabar būtent jie vaizduoja save stovėjusius ir kovojusius. Štai šita dauguma ir zyzia, ir piktinasi: vogti nebeįmanoma taip masiškai, kaip prie okupanto, dirbti reikia daug ir dar reikia mokėti dirbti, už savo artimo įskundimą 30 sidabrinių niekas nebemoka taip masiškai, kaip anuomet. Kodėl yra tiek piktų, laisvės nevertinančių žmonių? O ar Kauno zoologijos sodo gyventojai būtų labai patenkinti, kai juos – kažkelintos kartos nelaisvėje gimusius – į laisvę dabar paleistų? Dažnai cituoju filosofo S. Šalkauskio straipsnį „Lietuviai kaip istorinių paradoksų tauta“, parašytą apie 1937 metus. Anot jo, „lietuviai – labiau rytiška, nei vakariška tauta, tik iškilus klausimui, ką rinktis, kažkodėl visada rinkdavosi vakarišką kelią“.


Lietuvių tautoje nuo pat karaliaus Mindaugo laikų grumiasi rytietiškas ir vakarietiškas pasirinkimas. Vakarietiškas kelias – tai laisvės kelias, krikščionybės ir Mindaugo, rytietiškas – tai Mindaugo ir jo sūnų žudikų kelias, azijinis, vergovės kelias. Galima jį vadinti ir plėšikų bei vagių keliu. Tautos šviesuomenė vis rinkdavosi kelią į Vakarus – laisvės kelią, bet vergovės trokštantieji po to dar ilgai dūsaudavo, kam mums tos laisvės reikia. Ar tauta gali tapti vakariška, anot S. Šalkauskio? Filosofas savo straipsnyje sako, kad tai tuoj įvyks: „Tuoj savo tautinius trinyčius apvilksmi vakariškais drabužiais“. Maskolių okupacija šį natūralų vyksmą žiauriai nutraukė, šviesuomenė buvo išžudyta, deportuota ar priversta bėgti į Vakarus, ir mes vėl viską turėjom pradėti iš pradžių 1990 metais. Ar pavyks? Kaip galima į tokį klausimą atsakyti? Manau, tik nuolankiu prašymu: Dieve, saugok Lietuvą. Žinau viena: jeigu jau ir šįkart nepavyks, tai ne kokie okupantai, o tik patys būsime dėl to kalti. Su Kovo 11-ąja, mieli gentainiai!“


Jonas ŠIMĖNAS, Seimo narys (į Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinktas Gargždų rinkiminėje apygardoje): „Emocijų ir jausmų, užplūdusių tą dieną, neprisiminti neįmanoma. Tai ne tik Lietuvos istorijos, bet ir mano gyvenimo ypatingos svarbos įvykis. Akto patvirtinimas nebuvo labai iškilmingas, nes išvakarėse Sąjūdžio deputatai buvome susirinkę ir priėmę moralinį sprendimą, kad reikia atkurti Lietuvos valstybę ir de jure, ir de facto.


Dėl Kovo 11-osios palikimo iki šiol buvau ramus, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai nediskutuotinas nepriklausomybės garantas. Tačiau pastaruoju metu inicijuojamos konstitucinės pataisos dėl Seimo paleidimo ar dėl tiesioginių merų rinkimų orientuotos į viduramžių monarchinį valdymą. Natūralu, kad vieną asmenį nepalyginamai lengviau pakeisti negu kolektyvinę valdžios instituciją – Seimą, todėl tokie žaidimai yra gana pavojingi. O dėl pilietiškumo stokos kaltę turėtume prisiimti visi. Ir politikai, kuriems neretai trūksta atsakomybės. Ir žiniasklaida, dažnai naudojanti įvairiausius filtrus siekdama populizmo ar jai reikalingos tiesos skelbimo, ar dar blogesnių tikslų. Ir teisėsaugos institucijos, kurios ne visada gina šalies piliečius. Ir piliečiai, kurie užuot patys atsakingai ėmęsi savo šeimos, bendruomenės stiprinimo, per daug savo teisių patiki įvairiausioms institucijoms. Ir galų gale gudrioji valdininkija, kuri puikiai pasinaudojo piliečių patiklumu. Nenorėdami prisiimti asmeninės atsakomybės visi nueina lengviausiu keliu – dėl visko kaltina valdžią, t. y. valstybę. Sakyčiau, kad destruktyvioms jėgoms pavyko mus grąžinti į sovietinę praeitį, kai vogti iš valstybės tapo normalu, nors niekas to neprisipažįsta. Kai dainuoti tautines dainas tapo primityvu, nors nemaža dalis bendrapiliečių jau nebemoka iš viso dainuoti. Kai tikėjimas, kuris išvedė mus iš tremčių, skaudžių netekčių, vis dažniau tampa patyčia. Kodėl taip yra? Atsakymas galėtų būti labai ilgas, bet aš manau, kad svarbiausia priežastis yra pseudomodernizmas (kosmopolitizmas) be jokio moralinio bei atsakomybės pagrindo. Esu įsitikinęs, kad materialistinė ideologija, kuri yra persmelkusi visą mūsų gyvenimą, negali išvesti iš blogio liūno. Pirmiausia turime suprasti, kad niekas niekam nieko veltui neduoda, todėl kuo daugiau gauname dovanų, tuo labiau esame priklausomi nuo jų davėjų. Atsigręžkime į kažkada Lietuvoje vyravusias vertybes ir pasijusime daug stipresni. Juk mes atkūrėme tą pačią išsvajotą, apdainuotą, garbingą Lietuvą.“


Algimantas Vincas ULBA, palangiškis (į Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinktas Priekulės rinkiminėje apygardoje): „Praėjo 20 metų nuo tos garbingos dienos, kai mes, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, 1990 m. kovo 10 dieną susirinkome Vilniuje. Daug buvo visokių paruošiamųjų darbų, bet svarbiausias buvo klausimas, ar skelbsime Lietuvos nepriklausomybę? Žinoma, abejojančiųjų buvo, tik mes nežinojome, ką jie galvoja ir kaip jie balsuos. Po balsavimo visi laukėme rezultatų. Koks buvo triukšmas ir šūksniai, kai išgirdome, kad už aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo balsavo 124 deputatai, 6 – susilaikė, prieš nebuvo nė vieno. Tokio džiaugsmo man dar nėra tekę patirti. Visi pakilome iš savo vietų ir vienas kitą sveikinome. Vėliau tęsėme darbą. Į tribūną išėjo deputatas Virgilijus Čepaitis ir tarė: „Ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų Vasario 16-oji. Todėl siūlau aktą pasirašyti ne tik Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime.“ Šis pasiūlymas buvo vieningai priimtas. Akto pasirašymas užsitęsė iki vidurnakčio. Vėliau išėjome į rūmų aikštę. Aikštėje žmonių minios vis didėjo, visi šaukė „Ačiū, ačiū“. Oras lauke buvo žvarbus, pūtė didelis vėjas, lijo. Bet žmonėms rinktis prie Tarybos rūmų tai netrukdė. Jie visus įvykius matė per televiziją ir atskubėjo sveikinti išeinančių deputatų. Mums tai buvo pats maloniausias įvykis. Jie dėkojo mums, mes dėkojome jiems.


Lietuvos piliečiai privalo puoselėti Kovo 11-osios palikimą – Laisvę. Tai yra įteisinta ir Konstitucijoje. Tai, kad nesugebame ar nenorime sugebėti, yra kita kalba. Kad per dvidešimtmetį nesugebėjome išugdyti pilietiškumo, yra tikra tiesa. Jei kas nors dirba ta linkme, kitas stengiasi kritikuoti ir šmeižti. Paprastas pavyzdys – Valdovų rūmų atstatymas. Kažin ar žino jaunimas, mokiniai, kodėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmus carinė Rusijos imperija nugriovė ir sulygino su žeme? Ar žino žmonės, kiek istorinių dokumentų buvo išvežta į Rusiją? Kodėl buvo naikinamas Lietuvos paveldas, turtas? Ir vis dėlto atsiranda istorikų, kurie pasisako prieš Valdovų rūmų atstatymą. Ir tokie istorikai dar moko jaunąją kartą. Taip gimsta susipriešinimas. Suprantu, kad rūmams atstatyti reikia pinigų. Bet, kai juos pradėjo statyti, situacija šalyje buvo geresnė. Tik dabar ta nelemta krizė. Suprantu, kad žmonėms blogai: nėra darbų, mažos pensijos, šiluma pabrango, mokesčiai padidėjo. Tikėkimės, kad reikalai pasitaisys, negali būti viskas blogai. O nihilistų yra visose valstybėse, jų tikslas – absoliutus neigimas, nesusijęs su jokiais teigiamais idealais. Taip nėra, kad Lietuvoje nėra nieko teigiamo. Man Klaipėdos rajone teko dirbti 35 metus. Pažinojau labai daug žemės ūkio darbuotojų, dabar jie ūkininkauja. Kai sutinku, visada paklausiu, kaip sekasi. Neigiamų atsakymų beveik nesulaukiu. Visi sako, kad reikia daug dirbti, negirtuokliauti. Žinoma, kažkas ir nusigyveno, bet taip buvo ir bus, toks gyvenimo dėsnis. Visi, kuriems tik tampa blogiau gyventi ir dirbti, tampa nihilistais. Suprantu visus, kurie gyvena blogai, neturi pragyvenimo šaltinio. Bet reikia tikėtis, kad išbrisime iš skurdo ir pradėsime gyventi geriau.


Norėčiau pasveikinti Klaipėdos rajono gyventojus su Kovo 11-osios švente, palinkėti jiems ateinančių geresnių metų, dorai ir teisingai tvarkytis kiekvieno savo namuose bei nepaskęsti vienadienėse nuotaikose ir susirūpinimuose. Su 20-mečio švente!“


Milda JUDELYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių