Praeitį mokytoja patikėjo saugoti jauniems

Mokytoja Irena Urbonienė, dvidešimt metų puoselėjusi Veiviržėnų vidurinės mokyklos muziejų, moksleivius skatino pažinti savo gimtinę ir jos žmones. Sukaupti Veiviržėnų apylinkių buvusių tremtinių atsiminimai, kuriuos rinko kartu su moksleiviais, skirti visiems, besidomintiems savo šalies ir savo šeimos istorija.

Ar yra bent vienas lietuvis, iki šiol nieko negirdėjęs apie savo tautiečių tremtį į tolimiausius, gūdžiausius kraštus už kelių tūkstančių kilometrų nuo Tėvynės? Prieš dvidešimt metų Veiviržėnų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Irenos Urbonienės paskatinti kraštotyrininkai užrašė buvusių tremtinių, kilusių iš Veiviržėnų apylinkių, čia gyvenusių ar tebegyvenančių, prisiminimus. „Praeitis gyva, kol yra kam ją perduoti, gerbti“, – įsitikinusi mokytoja, dvidešimt metų puoselėjusi mokyklos muziejų, o noru pažinti savo gimtinę ir jos žmones užkrėtusi ne vieną moksleivį.

Pasakojo, bet bijojo

Veiviržėnų vidurinės mokyklos kraštotyrininkės Edita Gedmintaitė, Rima Radžiūtė, Sandra Skirbutaitė, Aušra Žemgulytė, Gražina Jocytė, Daiva Jakutytė, Laima Razutytė, Giedra Būdvytytė, Inga Jenkutė, Odeta Jasaitė, Justina Batavičiūtė, Viktorija Žemgulytė, Viktorija Jokšaitė, Agnė Būdvytytė, padedamos mokytojos I. Urbonienės, nuo 1989 m. ėmė rinkti Veiviržėnų seniūnijos tremtinių atsiminimus. Vienus užrašė mokinės, kitus – patys buvę tremtiniai. „Iškentę tremties ir lagerių golgotas, veiviržėniškiai pasakojo tai, ko neįstengė pamiršti. Jų atsiminimai – tai liudininkai, ką lietuviai iškentėjo Sibire, kaip išsaugojo žmogiškumą. Klausėmės tremtinių pasakojimų, kartu verkėme, kartu juokėmės, o labiausiai stebėjomės jų ištverme, pasiaukojimu, gailestingumu, sielų taurumu, atlaidumu. Stebino ir tai, jog jie nejautė jokios pagiežos, keršto, pykčio. Tik bijojo dar kartą būti ištremti, todėl ne vienas nenorėjo pasakoti“, – apibendrino mokytoja I. Urbonienė. Kad baimės būta, veiviržėniškė neabejoja, nes savo gyvenimo sopulius atskleidę kai kurie tremtiniai vėliau paprašė užrašus sunaikinti ar bent jau užkasti į žemę. „Net vietą nurodžiau, kur būčiau užkasusi, jei būtų kilusi grėsmė, jog tie žmonės gali nukentėti“, – prisiminusi dabar jau šypsosi I. Urbonienė. Tuo metu, kai tremtiniai dalijosi išgyvenimais, tebebuvo gyvi ir kai kurie prie jų tragiško likimo prisidėję žmonės.

Iš namų išvaryti

Pagal moksleivių kraštotyrininkų surinktus duomenis iš Veiviržėnų apylinkių nuo 1948 iki 1951 metų buvo ištremta daugiau nei šimtas žmonių – tai patyrė ištisos šeimos: vaikai, net kūdikiai, tėvai ir seneliai. 1876 m. gimusiai Barborai Daugėlienei, ištremtai 1948 m. gegužės 22 d. iš Balsėnų, buvo 72-eji, o tą pačią dieną ištremtam veiviržėniškiui Matui Domijonaičiui, net 87-eri.

Pažadinti naktį ar paryčiais stribų beldimo į duris, vieni žmonės puolė melstis, kiti paskubom krautis maisto ir drabužių kelionei į nežinią, kai kurie maldauti, kad jų kūdikius priglaustų kaimynai…

„Duona buvo tik užraugta, neiškepta. Kaimynė Saudargienė norėjo įduoti savo duonos, bet ją nustūmė šalin, neleido“, – atsiminimais anuomet dalijosi Juzefa Ruškienė.

„Turėjom sūnų Juozą metų ir 2 mėn. amžiaus. Atsimenu, kaip tą naktį prikėlė iš miego ir įsakė ruoštis, nes esame ištremiami į Sibirą. Įsidėjau pūslę vandens, naktinį indelį į rankinę ir vis prašiau, kad leistų palikti vaiką, bet niekas nekreipė dėmesio į mano prašymus. Išvažiavom tik su rūbais kaip kiekvieną dieną dėvėdavom“, – pasakojo moksleivėms Stasė Ūselienė, į Lietuvą iš Krasnojarsko krašto Ust Abakano grįžusi su šeima 1956 metų lapkritį, Sibire palaidojusi uošvį.

Pragariška kelionė

Veiviržėniškių moksleivių ir mokytojos I. Urbonienės užrašytuose tremtinių atsiminimuose minimos įvairios vietovės, iš kurių jie kilę, iš kur ištremti. Daugelis jų pirmiausia atvežti į Priekulės, Rimkų, Plungės geležinkelio stotis, kur laukė gyvuliniai vagonai.

„Žmonės verkia, vaikai šaukia, karšta. Atidarė vagoną, sumetėm savo mantą ir užlipom ant aukšto, kur vagono palubėj buvo lentos, o žmonių – apie 70, nėra kur atsisėsti. Po 15 minučių baisiu kauksmu sukriokė traukinys. Kaukė kokias 5 minutes, šis garsas man ir po daugel metų tebeskamba, kai pamatau traukinį“, – pasakojo Juzefa Bočkienė, patyrusi tremties siaubą 1951 m.

Būdvyčių šeima (Kostas, Valerija, Petras, Povilas ir Magdalena), kurios atsiminimus užrašė anūkė Giedra Būdvytytė, iš Balsėnų kaimo ištremta 1949 m.: „Vežė 5 paras iki Smolensko. Kai vaikai labai norėdavo gerti, motinos liežuviu vilgydavo vaikų burneles. Smolenske jau davė šilto vandens ir leido po vagonu atlikti gamtinius reikalus. Po 25 parų išlaipino Kansko srityje. Iš ten sunkvežimiais vežė dar 150 km į šiaurę.“

Moksleivių užrašytuose tremtinių atsiminimuose atsiskleidžia nežmoniškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas. Bendra nelaimė suartino lietuvius, tad vieni kitus šelpė pasibaigus iš namų pasiimtam maistui vagonuose, dalijosi juo ir tremtyje. „Patys nedaug turėdami, duodavo tai košės iš puodo pagrandyti (o ta košė buvo pasakiškai skani – rupių miltų su spirgučiais), tai kokį naminį, dar iš namų atsivežtą sausainėlį“, – laiške pasakojo Aurelija Juškaitė, kelionėje su mama atskirta nuo tėčio, kuris mirė 1942 m. balandį, nepraėjus nė metams nuo tremties pradžios.

Pasakodami, kaip šalia geležinkelio bėgių tėvai turėdavo palikti traukinyje mirusius savo kūdikius, kaip kareiviai iš vagonų meste išmesdavo suaugusiųjų palaikus, buvę tremtiniai neliejo įtūžio už patirtą skausmą, nereikalavo keršto ar atlyginimo už skriaudas.

Bandė pakeisti likimą

Vanduo iš upės, maistas – keli šimtai gramų avižinės duonos, kurią paspaudus trykšdavo vanduo, alinantis darbas miškuose, spiginant 40 laipsnių šalčiui, ligos ir mirtys – tai įsirėžė iki gyvenimo pabaigos tremtinių atmintyje.

„Labai vargino blakės – naktimis akių nesudėdavome. Virvėmis per sieną ropodavo. Kad nesukandžiotų vaiko, lovelės kojas įstatydavo į bliūdelį su vandeniu, kad nepriplauktų, bet krisdavo nuo lubų ir vis tiek sukandžiodavo“, – apie Sibiro vargus pasakojo 1951 m. spalio 2 d. iš Šlepštikų kaimo išvežti Juozas ir Genė Lygnugariai, 6 metus tremtį kentę su sūneliu Algiu.

Tačiau buvo drąsuolių, kurie bandė pakeisti likimą. Pranui Stanėnui, kaip ir daugeliui kitų, tai baigėsi kalėjimu. Krasnojarsko krašte atsidūręs su tėčiu ir trimis seserimis, Pranas pasitaikius progai pabėgo, tačiau už 100 km buvo pagautas traukinyje ir uždarytas Kansko kalėjime. Po devynių mėnesių nuteistas kalėti 3 metus. Ir po trejų metų kalėjimo grįžti pas artimuosius Sibire neleido. Galtevine, Bogačiovo rajone, kur tęsė tremtį, jis susipažino su Juozapina Kersnauskaite iš Veiviržėnų, o 1955 metais vedė. „Praėjus metams, gimė dukrelė, bet negyva. Palaidojom Pašino kolūkio kapinėse. Baigiantis 1957 metams, mūsų džiaugsmui gimė sūnelis. Po gimdymo pasimirė žmona, ir aš likau vienas su vaikeliu. Auginti sūnų kurį laiką man padėjo kaimynė, kreipiausi į seseris, kurios gyveno Ingašo rajone“, – savo gyvenimo dramą prieš du dešimtmečius atskleidė buvęs tremtinys. Iki metukų ir dviejų mėnesių vaikeliu rūpinosi P. Stanėno sesuo, vėliau jį išvežė į Lietuvą. Juozuką užaugino ir į mokslus išleido Prano brolis Jonas su žmona Jule. P. Stanėnas į Lietuvą visam laikui grįžo tik 1979 m. Sibire išgyvenęs 31 metus, su antrąja žmona Emilija atvažiavo gyventi į Veiviržėnus pas pirmos žmonos mamą.

Kuo dar, be ištvermės ir darbštumo, žavi mūsų tėvai ir seneliai, paženklinti Sibiro tremties ženklu? Atsiminimuose jie pasakoja, kaip Sibiro rūstybėje išsaugojo tikėjimą, šventė Kalėdas ir Velykas, tuokėsi ir krikštijo. Sunkų darbą keitė daina. Nei vargai, nei netektys nesugniuždė tikėjimo, kad vieną dieną jie grįš į Lietuvą. „Kai mirė Stalinas, sąlygos pagerėjo. Pradėjo kalbėti, kad leis į namus, todėl sutikę vienas kitą klausinėjom, ar negavo dokumentų, – liudija užrašytas J. Bočkienės pasakojimas.  – Kokia neapsakoma linksmybė buvo, kai gavom dokumentus grįžti. Gerai, kad turėjom karvutę ir du paršus. Juos pardavėme ir už tuos pinigus nusipirkome 4 žmonėms bilietus traukiniu. Grįžome į Lietuvą mudu su vyru ir vyro tėveliai Bočkai. Nesu patyrusi didesnio džiaugsmo kaip grįžtant į tėvynę Lietuvą.“

• 2009 m. išleistoje knygoje „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“ pateiktoje statistikoje – 418 Veiviržėnų seniūnijos gyventojų, ištremtų 1941–1953 m., pavardės. 34 iš jų mirė tremtyje.
• „Mano sesutė Vidutė išgyveno tremtyje tik du mėnesius. Ji mirė badu. Atsimenu, kaip pradžioje mama dar spausdavo į šaukštelį su vandeniu lašelius pieno iš savo krūtų, bet greitai pieno nebebuvo nė lašo. Vidutė gulėdavo suvystyta ant medinio suolo nejudėdama, plačiai atmerkusi dideles tamsiai mėlynas akis. Taip ir užgeso. Kažkoks vyras iš lietuvių sukalė iš baltų lentų mažytį karstelį ir jį, nedažytą, mama nunešė į netolimą mišką, kelių žmonių palydėta. Ten karstelis buvo užkastas po didžiule egle. Mama papuošė kapelį dideliais eglės kankorėžiais, per vidurį iš jų sudėjo kryžių. Vieną kankorėžį nuo kapelio pasiėmė. Jis, jau beveik visai sutrupėjęs, dar ir dabar yra pas mus“, – laiške veiviržėniškei mokytojai Birutei Sausaitienei 1989 m. rašė buvusi tremtinė A. Juškaitė.
• Veiviržėniškės moksleivės Justinos Batavičiūtės apie tremtį surinkta medžiaga „Kančių ir mirčių keliais“ įvairiuose konkursuose buvo įvertinta prizinėmis vietomis: rajone I vieta, Klaipėdos regiono ir respublikiniame – II vieta, padėkos raštu. Šalies moksleivių rašinių konkurse „Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija“ dalyvavusios Viktorijos Žemgulytės rašinys „Didžiausias noras: pamiršti“ apie senelius tremtinius Kiudžius išspausdintas knygoje „Nelaisvės metų atspindžiai“, išleistoje 2000 m.